Miestą į kaimą iškeitusi kriūkietė susižavėjo šunimis

zukaite suniukai
Belgų aviganės Arijos mažyliai jau iškeliavę į naujus namus, pasak Jurgos, vados auginimas tuo nesibaigia, ji bendrauja su šuniukų šeimininkais, domisi, kaip keturkojams sekasi. L. Poškevičiūtės nuotr.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Kaune gimusi ir užaugusi 17 metų Kriūkuose gyvenanti Jurga Žukaitė jau neįsivaizduoja savo gyvenimo miesto šurmulyje. Šiuo metu jos namuose laksto trys belgų aviganės, moteris į rankas paima ir teptuką, o  jos kūrybą galima išvysti Kriūkų miestelio erdvėse.

Kriūkų miestelis savo pušynais, Nemuno kaimynyste prieš 17 metų pritraukė ir kaunietę Jurgą.

„Čia, Smėlio gatvėje, buvo toks pavargęs namelis, aplinkui pušys ir senos obelys. Nusipirkę namą, kelis metus dar taip šalom su trimete dukra. O čia visi smalsūs. Tokia bobulė pasistabdė ir klausia, ar tu čia viena ir žadi gyventi? – naują gyvenimo pradžią Kriūkuose prisimena J. Žukaitė. – Manau, kad tas namas manęs laukė, nes jį paveldėjo keturi žmonės, ir kai tik atsiranda pirkėjas, jie tarpusavyje nesusitaria. Taip tas namas manęs ir sulaukė.“

Moteris išduoda, kaip jos gyvenime atsirado augintiniai belgų aviganiai. Pasakoja, kad užaugusi dukra pradėjo lankyti gimnaziją Kaune.

„Su ta mintimi, kad dukra išvažiuos, kad man nebūtų liūdna, nutariau įsigyti augintinį. Išsirinkau belgų aviganį, tai lengvai dresuojami, atsidavę šunys. Savo Džetos laukiau iš Lietuvos veislyno pusantrų metų. Kartu su ja lankėm dresūros mokyklą, daug pati domėjausi įvairiais dresūros metodais. Taip sugalvojau įkurti veislyną“, – pasakoja Jurga.

Ji augina belgų aviganius griunendalius ir terviurenus. Tai labai aktyvūs šunys. Pasak Jurgos, griunendalis – tai juodas, grakštus šuo, kuris sužavi ne vien tik savo išvaizda, bet taip pat ir prieraišumu bei puikiais protiniais gebėjimais.

„Tiesa, reikia skirti daug laiko buvimui su griunendaliu lauke, pasivaikščiojimams. Griunendalis lengvai pasiduoda dresavimui ir puikiai pasirodo paklusnumo varžybose, – pasakoja Jurga. – Terviurenai skiriasi kailio spalva, gali būti gelsvai rudi. Nepakeičiami tarnyboje, bet gali būti ir puikūs namų sargai, tačiau labai nemėgsta ilgam likti vieni.“

Moteris pasakoja, kad sukergti griunendalę Džetą vežė į Vokietiją. Iš pirmos jos vados pasiliko Atlantę ir Ariją. Ši kalytė atsivedė aštuonis mielus šuniukus, tai antra jos vada, šiuo metu šuniukai jau naujuose  namuose.

„Vados auginimas nesibaigia, kai šuniukai iškeliauja į naujus namus. Bendrauju su šuniukų šeimininkais, noriu žinoti, kaip sekasi jiems augti ir bręsti. Prisimenu, kai reikėjo atiduoti pirmas Džetos vadas, tiesiog verkdavau. Viena šeima augina mano terviureną, dabar ims antrą šuniuką – griunendalį. Patariu naujiems šeimininkams, kaip šuniuką maitinti, kur dresuoti. Parengiu atmintinę apie veislę“, – pasakoja J. Žukaitė pridurdama, kad šuniukų neduoda į voljerus.

Teiraujamės, kaip suteikiami vardai šunims? Pasak Jurgos, jei pirma vada, tai duodamas vardas iš A raidės, jei antra – iš B, ir t.t.

„Vėliau šeimininkas gali persivadinti. Dabar Arijos šuniukams vardus rinkau iš G raidės. Raidės skaičiuojamos pagal veislyno vadas. Tai yra septintoji veislyno vada. Kai šuniukai gimsta, ilgai galvoju, ieškau, kad būtų kažko gero linkintys vardai“, – sako pašnekovė ir priduria, kad šuniukai iš veislyno yra iškeliavę į Švediją, Airiją, Angliją bei Lietuvos miestus.

Kriūkietė atvirauja: jai ožkos – protingi ir mieli gyvuliai, tad augina ir jų, taip pat vištų, ančių, žąsų, kalakutų.

„Ši pavasarį kažkas ožkytę apkandžiojo. Išsikviečiau iš Kauno ožkų veterinarę, ši susiuvo ožkytei išdraskytas ausis, kojas. Šieno ožkoms nusiperku, o iš jų pieno pasigaminti sūriai – desertų desertas“, – buities rūpesčiais ir džiaugsmais dalinasi moteris.

J. Žukaitė į rankas paima ir teptuką, sako, mokėsi visko –  tapybos, grafikos, batikos, keramikos.

„Mėgstu tapyboje ryškias spalvas. Man gyvenimas yra spalvotas. Todėl ir visaip bandau išreikšti meilę, kurią jaučiu visam aplink mane esančiam pasauliui“, – sako menininkė.

Jurgos piešiniais Kriūkuose pasipuošė buvęs apleistas „Bangos“ pastatas prie seniūnijos, taip pat Kriūkų ir Gerdžiūnų autobusų stotelės.

„Daugiausiai tapau, kai šuniukų vadą išleidžiu į naujus namus. Dabar koks pusmetis bus laisvesnio laiko kūrybai iki kitos Atlantės vados. Šiuo metu tiesiog esu pritvinkusi kūrybos“, – sako kriūkietė.

J. Žukaitė su savo augintinėmis, trimis belgų aviganėmis, mėgsta leisti laiką prie Nemuno, miške, sako, šiandien gyvendama čia, Kriūkuose, jaučiasi laiminga.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar dabartinė socialinė politika skatina žmones dirbti?

klausimelis 06 02Česlovas iš Gelgaudiškio:

Gal viskas čia gerai. Blogai tikrai nėra. Ar žmogus renkasi darbą, ar socialinę pašalpą, priklauso nuo jo paties požiūrio į viską. Nemanau, kad pašalpų mažinimas paskatintų žmones labiau rinktis darbą. Čia kai kurių žmonių jau toks gyvenimo būdas. Taip žmonės yra pripratę. Mano aplinkoje nėra gyvenančių iš pašalpų. Aš pats dirbu. Dirbu nuo vaikystės. Apie jokias pašalpas negalvoju.

klausimelis 06 02 2

Einaras iš Gelgaudiškio:

Nemanau, kad nenoras dirbti susijęs su pašalpomis. Neįsivaizduoju, kaip iš pašalpos iš viso galima išgyventi. Pašalpa nedidelė, vos ant maisto užtenka. Jas didinti reikėtų. Kaip užnorinti žmogų dirbt? Čia jau nuo žmogaus požiūrio, iniciatyvos priklauso. Pažįstu tokių nemotyvuotų žmonių. Jei žmogus pabando dirbti, nepasiseka, tuomet rankas nuleidžia. Užsisėdėjusiems, nesugebantiems bendrame kolektyve dirbti, bendrauti, ypač sunku rasti darbą. O ir atlyginimai rajone yra maži. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3