Sausio mėnesį Nevyriausybinių organizacijų (NVO) tarybos pirmininke išrinkta VšĮ „Namai visiems“ direktorė Giedrė Šedbarienė pirmuosius žingsnius naujosiose pareigose žengė pakviesdama prie socialinių pusryčių stalo – ketvirtadienį į „Namus visiems“ susirinko 14 nevyriausybinę veiklą rajone vykdančių kraštiečių bei keletas savivaldybės atstovų. Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta NVO tenkantiems iššūkiams, tačiau, kaip pastebėjo Šakių trečiojo amžiaus universiteto vadovė Margarita Liukaitienė, nors rajonas mažas, o daugelis susirinkusiųjų nevyriausybinėje veikloje sukasi jau ilgą laiką, tačiau pažįstamas vos vienas kitas veidas, tad socialiniai pusryčiai rajono nevyriausybininkams visų pirma tapo gera proga „išlįsti iš savo burbuliuko“, pasidalinti patirtimi ir pamąstyti apie bendradarbiavimo perspektyvas.  

„Tai mano pirmas žingsnis pamatyti visas Šakiuose veikiančias NVO, sužinoti, kuo jos gyvena, kokiose srityse veikia ir kiek jų veikiančių yra. Registre matyti, jog Šakių rajone veikia 34 NVO, tačiau užsiregistravimas negarantuoja, jog organizacija išties aktyvi“, – teigė G. Šedbarienė, pabrėždama, jog viena esminių NVO sferos problemų ir yra ta, jog dalis organizacijų veikia tyliai, tarsi laukdamos, kol jas kas nors suras, pabels į duris su prašymais teikti paslaugas.


Sausį rajono Nevyriausybinių organizacijų tarybos pirmininke išrinkta Giedrė Šedbarienė į darbus kibo su dideliu entuziazmu ir užsidegimu – pirmuoju naujosios pirmininkės žengtu žingsniu tapo socialiniai pusryčiai, prie bendro stalo diskusijai subūrę dalį aktyvių rajono nevyriausybininkų. D. Pavalkio nuotr.

Apžvelgdama bendrą NVO padėtį, G. Šedbarienė džiaugėsi, jog nevyriausybininkų balsas yra girdimas – sudaromos galimybės dalyvauti ministerijų organizuojamose konsultacijose, sekti Vyriausybės teisėkūros planą, teikti pasiūlymus teisės aktų projektams. Moteris vis tik neslėpė, jog tam tikrais klausimais su valdančiaisiais norėtųsi kiek glaudesnio bendradarbiavimo, ypač – savivaldos lygmenyje.

„Norėtųsi, kad būtų užtikrinamas projektinio finansavimo ilgalaikiškumas, nes trumpi projektai trukdo prisitraukti kvalifikuotus specialistus. <...> Pradėjusios veikti nevyriausybinės organizacijos neturi didelio kapitalo – įvairiausi darbų saugos, maisto ir veterinarijos tarnybos, duomenų apsaugos dokumentai kainuoja tikrai brangiai, tad kartais pačios organizacijos bando juos ruošti, natūralu, kad pridaro klaidų. Norisi, kad juos tikrinant pirmiausia būtų patariama, pagelbėjama, o ne baudžiama. Be to, iš savivaldybės pusės būtų labai gražu išgirsti, kokių paslaugų trūksta. Žinome, kad iki 2030 m. visos savivaldybės įpareigotos 30 proc. viešųjų paslaugų perduoti NVO. Turėtume išgirsti, kokių paslaugų dar reikia, kokios NVO galėtų steigtis“, – kalbėjo G. Šedbarienė.

Reaguodamas į išsakytus lūkesčius, meras Edgaras Pilypaitis tikino, jog savivaldybė yra atvira bendradarbiavimui, tačiau priminė, jog tam tikrose srityse rajono NVO ne visuomet aktyvios, tad kartais kai kurias paslaugas tenka perleisti biudžetiniam sektoriui.

„Buvo laikas, kai NVO entuziazmo buvo labai daug, tada buvo toks nuvėsimo laikotarpis, dabar lyg ir vėl renesansas ateina. Aišku, valstybėje niekada nebus taip, kad jai reikalingų paslaugų niekas neteiktų. Jeigu neteikia iš išorės, tai teikia biudžetinis sektorius, bet jis yra toks truputėlį inertiškas, ne tiek paslankus. Jį sukurti yra ganėtinai sunku, bet išardyti – dar sunkiau. Pavyzdžiui, kai 2007 m. buvo kuriamas Socialinių paslaugų centras, jis teikė tik keletą paslaugų, o šiandien – 11. Ir tikrai, didelę dalį šių paslaugų gali teikti NVO. Bet kodėl taip pasidarė? Nes mes tų paslaugų pasiūlos rajone neturėjome, todėl buvo plečiamas biudžetinis sektorius“, – teigė meras, akcentuodamas, jog ne savivaldos reikalas ieškoti, kas ką galėtų padaryti, bet, sulaukus pasiūlymų, mielai einama į partnerystę.

Nuo bendrų tendencijų atsigręžus į rajone veikiančių NVO individualias situacijas, susirinkusieji nuotaikomis dalijosi nedrąsiai, tačiau, susidarė įspūdis, jog kraštiečius nevyriausybininkus lydi panašios bėdos – daugelį vis dar slegia nuo pandemijos laikų užsilikusi apatija, susiduriama su sunkumais rašant projektus bei šių trumpalaikiškumo keliamu stresu. Vis tik esmine problema buvo įvardytas komunikacijos, informacijos trūkumas, mat, kaip buvo pastebėta, visi turi daug darbų, todėl kasdien tikrinti savivaldybės internetinį puslapį, kuriame kartais atsiranda aktualių dokumentų, pasiūlymų, elementariai neleidžia laiko stoka. Tiesa, šiai problemai tuoj pat buvo atrastas dalinis sprendimas – G. Šedbarienė pasiūlė sukurti rajono NVO jungiančią grupę socialiniame tinkle „Facebook“ ir čia visiems dalintis pastebėta svarbia informacija.

Kiek kitokių spalvų į diskusiją įnešusi Šakių šeimos centro atstovė Jūratė Arštikaitienė tvirtino, kad nors nevyriausybininkų dalia ir nėra lengva, tačiau tikrai nenuobodi – įvairios situacijos išmoko į viską žvelgti kūrybiškai, kiekvienai kilusiai problemai dažniausiai pavyksta sumąstyti išeitį, tad belieka tik veikti ir viską matyti kiek šviesiau.

„Kai ateina metų galas, jaučiame, kad baigėsi vienas projektas, bet žinome, kad bus kažkas kito, naujo. Man dėl to ir patinka, nes nuolatos reikia sukti smegenis. Kai dirbi įprastame darbe biudžetinėje įstaigoje, tu žinai, kad ateis atlyginimo diena ir nesvarbu, kiek tuos smegenis suksi, vis tiek gausi atlyginimą. <...> Jeigu mus kas nors netenkina, tai, kaip sakau, sukime vektorių į save ir klauskime savęs, ką galiu dėl to padaryti. Daugybę  kartų įsitikinau – jei radai kaltą, vadinasi, kažkur paklydai. Jei nuėjai į kabinetą ir ten dirbančiam žmogui blogas rytas pasitaikė, nu tai ką, nueini dar kartą. Patys turėkime truputį lengvumo, paprastumo, drįskime. Visi mes žmonės“, – mintis dėstė J. Arštikaitienė.

Pusryčių metu netrūko kalbų ir pasvarstymų apie bendradarbiavimo galimybes – visi sveikino G. Šedbarienės idėją suburti rajono nevyriausybininkus, nes, kaip paaiškėjo, vienoje sferoje besisukantys kraštiečiai vieni kitus pažįsta menkai, o užmegzti kontaktai, pažintys leis ne tik padiskutuoti aktualiais rūpimais klausimais, bet ir pasinaudoti kolegų stipriosiomis pusėmis, ištiesti pagalbos ranką, be to, visai šalia atrasti partnerių, reikalingų tam tikrų projektų įgyvendinimui.

„Mes iki šiol veikėme tokiais blokais, burbuliukais. Ir mano sukvietimo, ir NVO tarybos tikslas – tuos burbuliukus sujungti į vieną burbulą, kad tarpusavyje sukurtume dar kažką, ko iki šiol nebuvo, taptume dar stipresni“, – vylėsi G. Šedbarienė, o jai antrino ir kitų NVO atstovai, bendru sutarimu nusprendę, jog socialiniai pusryčiai turėtų vykti kas mėnesį, juos organizuojant ir pas save į svečius kolegas pasikviečiant vis kitiems rajono nevyriausybininkams. 

Agnė Kereišiūtė