Marijampolėje leisto laikraščio „Suvalkietis“ akiratyje atsidurdavo ir Šakiai – leidinyje buvo apžvelgiami vietiniai kriminalai, renginiai ir, be abejonės, politiniai reikalai. Tiesa, tekstai nebuvo griežtai informacinio podūdžio, čia nevengta ir humoro, tiek gyventojus, tiek valdančiuosius mėgta švelniai patraukti per dantį. Pavyzdžiui, 1936 m. birželio 6 d. numerio pirmajame puslapyje puikuojasi Šakių valdininkų šaržai (nuotraukoje).

 

„Kai kas juokiasi, esą jei Šakiai išdegtų, tad atsistatę Šakiai būtų panašūs į miestą“, – 1936m.  laikraštyje „Suvalkietis“ apžvelgdamas Zanavykijos gyvenimą rašė vietinis pilietis. Šią ir dabartinę datas skiria kone šimtmetis. Istorijos girnose vienas amžius tėra menkas grūdelis, na o mums, mirtingiesiems, prieš šimtą metų viręs gyvenimas, nutikę įvykiai, juose besisukę žmonės atrodo kiek kitoniški. Vis tik archyvuose slypintys lobiai leidžia bent akies krašteliu dirstelėti į anų laikų realijas, o kas geriau gali atspindėti miesto ir miestiečių gyvenimo aktualijas, jei ne spauda? Tad, mieli skaitytojai, kviečiu užklysti į  Marijampolėje leisto „Suvalkiečio“ puslapiuose atsispindinčius ketvirtojo dešimtmečio Šakius bei susipažinti su tuometinėmis vietos politikos peripetijomis. Bet pradžiai trumpam sugrįžkime į šiandieną.

Artėjant kovo 5-ajai, rinkiminė kampanija užvirė visu smarkumu – miestas mirga nuo kandidatų reklaminių plakatų, gyventojai pašto dėžutėse greta sąskaitų ar prenumeruojamų leidinių atranda įvairiausio „gėrio“, kaip antai nuotraukomis, pažadais, misijomis ir vizijomis primargintų skrajučių, kalendoriukų, o neretai, sulaukę skambučio į duris, už jų randa ne namo grįžusį šeimos narį ar ko nors pasiskolinti užsukusį kaimyną, o besišypsantį pretendentą į mero kėdę. Rinkiminės kampanijos laikotarpis turi savito žavesio – kiek entuziazmo, užsidegimo, nesibaigiančių kalbų apie mūsų visų mylimą rajoną!  Ir ką gi daryti sutrikusiam  rinkėjui, kaip apsispręsti?

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dažno gyventojo šis rūpestis nekamavo – taip jau susiklostė, kad prie balsadėžių jo niekas neprileido. Pasak vietos savivaldos sistemą tyrinėjančios dr. Aistės Morkūnaitės-Lazauskienės, dar 1924 m. krikščionių demokratų pradėtas savivaldos laisvių apkarpymas ir ryškėjančios valstybės centralizacijos tendencijos kulminaciją pasiekė Antano Smetonos autoritarinio režimo metais.  1929 m. buvo priimtas naujasis savivaldos įstatymas ir rinkimai tapo nebe visuotiniai, o cenziniai – balsuoti galėjo ne jaunesni kaip 24-erių metų piliečiai, valdantys nekilnojamąjį turtą arba įmones, mokantys mokesčius, baigę aukštąjį mokslą arba specialias žemės ūkio mokyklas.  Na, o 1931 m. priimti įstatymo pakeitimai paveikė  ir pretendentus  į miesto tarybą, mat kandidatų sąrašus kėlė nebe partijos, o rinkėjų grupės, sudarytos iš ne mažiau kaip 25 asmenų.

Kaipgi naująją tvarką pasitiko šakiečiai? Rinkimai į miestų tarybas buvo numatyti 1931 m. birželio viduryje, tad nuo gegužės pabaigos „Suvalkiečio“ numeriuose pradėjo rodytis trumpos žinutės rinkimų tematika. Būtina pabrėžti, kad šis laikraštis buvo ganėtinai stiprių prolietuviškų nuotaikų, todėl jo tekstuose daug dėmesio buvo  skiriama žydų ir lietuvių politinių varžybų išryškinimui. Štai gegužės 31-ąją rašoma, jog baigiami sudarinėti rinkikų sąrašai, o juose žydų visu šimtu daugiau, tad su kartėliu prognozuojama, jog taryboje daugiausiai vietų atiteks „tautinėms mažumoms“. Ir išties prognozės išsipildė – birželio 21 d. numeryje pasirodė informacija, jog iš 612 asmenų, turinčiųjų balso teisę, ja pasinaudojo 589 šakiečiai, tarybon išrinkę keturis lietuvius ir penkis žydus.

Liepą į pirmąjį posėdį susirinkusi taryba nutarė, jog miesto burmistrui bus mokama 400 Lt, o jo padėjėjui – 100 Lt alga (iliustruojant pinigų vertę, suaugusio žmogaus mėnesinis pragyvenimo minimumas Lietuvoje 1932 m.  – 74,45 Lt ). Tiesa, pirmiausia  burmistrą reikėjo išrinkti, o čia užvirė tikra drama – kadangi taryboje dauguma priklausė žydams, tad ir burmistru buvo  išrinktas Motelis Fainzilberis, o jo padėjėju –  Hercelis Ukšicas. Susiklosčiusią situaciją „Suvalkiečio“ korespondentas apibūdino taip: „Tokia taktika visas miestas pasipiktinęs. Dargi patys žydai savo atstovų „politika“ nepatenkinti, nes vis tiek žino, kad tokius rinkimus apskrities viršininkas nepatvirtins.“ Ir vėl tarsi pirštu į akį! Tokia jau buvo ta „demokratija“ autoritarizmo fone – negavus apskrities viršininko palaiminimo, naujuoju burmistru tapo lietuvių siūlytas atsargos karininkas Tamulaitis, o jo padėjėju – Fainzilberis. Analogiški scenarijai kartojosi ir kituose rinkimuose – į Šakių miesto tarybą būdavo išrenkamas panašus skaičius lietuvių ir žydų, ir nors pastarųjų visuomet buvo kiek daugiau, tačiau burmistru dažniausiai tapdavo lietuvis.

Nors rinkimų tvarka ir tarybos sudėtis nuo šiandienai įprastų gerokai skyrėsi, tačiau, pažvelgus į tarybos posėdžius aprašančius straipsnius, jos veikloje nesunkiai galima įžvelgti ir šio to pažįstamo. Taryba svarstydavo ūkinius, administracinius, ir, be abejonės, biudžeto tvarkymo klausimus. Štai 1936 m. birželį vykusio posėdžio metu buvo suvedinėjamos praėjusių metų sąskaitos – elektros stotis davė 24 tūkst. 600 Lt pajamų, o išlaidų –  13 tūkst. 637 Lt, malūnas – per 6 tūkst. Lt pajamų ir apie 3 tūkst. Lt išlaidų, konstatuojama, jog  administracijai buvo skirta per 15 tūkst. Lt, skoloms išmokėti – apie 15 tūkst. Lt, mokyklų išlaikymui – apie 7 tūkst. Lt, socialinei globai – per 1 tūkst. 700 Lt ir t.t. Taip pat buvo nutarta, jog einamųjų metų tikslai – pergrįsti Kudirkos gatvę, dalį turgavietės, sutvarkyti miesto šulinius bei perstatyti elektros stotį.

Vietos politikai nesnaudė, bet kaip atrodė pats miestas? Straipsnių, apžvelgiančių miesto gyvenimą, laikraštyje apstu, tačiau visų jų pagrindinė mintis sutampa su 1937m. vasarį Šakiuose apsilankiusio „Suvalkiečio“ korespondento verdiktu – bendras vaizdas prastas. Pasidairyti po Zanavykijos sostinę užsukęs atvykėlis pirmuosius įspūdžius apibūdino taip:  „Išvaikščiojau Šakius, užimančius 130 ha plotą ir turinčius apie 3,300 gyventojų, bet centre nepastebėjau nei vieno medelio. Gražiausi pastatai pernai pastatytoji apskr. ligoninė, kuri randasi apie puskilometrį už miesto. Šaulių namai ir gimnazija. Šiaip paprasti seni nameliūkščiai. Jeigu kas norėtų susipažinti su blogai išplanuotu miestu, tai geriausiai važiuoti į Šakius “ (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – red. past.).

Turistaujančio korespondento nesužavėjo ir gyventojų padėtis – Šakiai tuo metu vis dar neturėjo vandentiekio. Svečias įžvelgė, jog  vietinės moterėlės priverstos rikiuotis prie miesto šulinio ir tikėtis nors lašelio vandens – lyg dykumoje prie oazės susirinkę ištroškę keliauninkai.

Po ne itin malonios patirties „kažkokiam žydiškam viešbuty“, kur už nakvynę sumokėjęs du litus dovanų gavo peršalimą, kitą rytą keliautojas patraukė į  „Žiburio“ gimnaziją. Čia svečią draugiškai pasitiko direktorius Šapalas, mielai aprodęs mokyklą, kuri korespondentui pasirodė visai nebloga: „Šiuo laiku Šakių „Žiburio“ gimn. Mokosi 205 mokiniai. Mokytojų 14. Gimnazija turi nuosavos žemės 6 ha. Iš jų 3,5 ha užsodinti vaismedžiais, o 2,5 ha užima sporto aikštė ir parkas. Klasės šviesios erdvios. Įdomus gimn. muziejus <...>.“

Vis tik, išnaršęs miestą, pakalbinęs vietos gyventojus, korespondentas padarė išvadą, jog Šakiai – didelis užkampis, kurį net pasiekti sunku. Ko gero,  1931 m. sausį „Suvalkiečio“ redakcijos eiliuotas naujametinis palinkėjimas burmistrams buvo o pajuokaudami galime ir pasvarstyti – gal vis dar yra? –  išties aktualus:

 

Duokit  skverą, auto stotį,

Rotušę, paminklą,

Kad biednuomenė

būt soti,

Vandentiekio tinklą.

Ir daugiau darbų,

 ne žodžių,

Mes šiais metais linkim,

Nes visiems jau nusibodo,

Tamsa, purvu slinkti.

 

Agnė Kereišiūtė