Griškabūdietis Virgilijus Buteikis pastaruosius aštuonerius metus užsiima armonikų, akordeonų taisymu, balsų derinimu. Lankantis jo namuose įkurtoje dirbtuvėje, Virgilijus ne tik mielai užgrojo, bet pasidalino ir šių instrumentų remonto ir restauravimo paslaptimis.
Pokalbio pradžioje V. Buteikis atskleidžia, kad pats kilęs iš Aukštaitijos, o Griškabūdyje gyvena maždaug nuo 2001 m. Prieš tai gyveno Gelgaudiškyje, pagal profesiją yra hidrotechnikos inžinierius, kelis dešimtmečius dirbo mūsų rajono įmonėse, šiuo metu atsidavęs savo pomėgiui – remontuoja instrumentus, o šis pomėgis tapo ir jo pragyvenimo šaltiniu. Pašnekovas pripažįsta, kad jis nėra muzikantas. Tačiau jo tėčio ir mamos šeimose visada buvo muzikos: įvairiais instrumentais grojo jo senelio brolis, mama 60 metų giedojo bažnyčios chore.
Virgilijus Buteikis, savamokslis muzikantas ir dumplinių instrumentų meistras, pasiėmęs kiekvieną armoniką, lengvai groja lietuvių liaudies melodijas ir tikina – šiandien tai jo hobis ir pragyvenimo šaltinis. D. Pavalkio nuotr.
„Kai studijavau, įsigijau lūpinę armonikėlę, o nuvažiavęs pas dėdę Albiną paprašiau armonikos, parsivežęs pradėjau tampyti, pramokau groti. O kai švenčiau 50-metį, ta proga nusipirkau vėl armoniką. Maždaug prieš aštuonerius metus nusipirkau dar vieną, bet ši prastai skambėjo. Nuvežiau pas meistrą į Panevėžį. Atsiėmiau, bet nepatiko skambėjimas. Išsiardžiau armoniką, įlindau į jutubą, skaičiau, pasižiūrėjau, kaip derinti. Pasiskolinau iš žmonos nagų dildę – pasipielavau tuos balsiukus... ir jinai taip gražiai užgrojo. Man pasidarė įdomu. Taip ir pradėjau remontuoti, domėtis jų derinimu, o vėliau net ir suremontuotus instrumentus parduoti“, – pomėgio pradžią prisimena griškabūdietis.
Užsukam į Virgilijaus dirbtuves: čia lentynose išrikiuota keliasdešimt šių dumplinių instrumentų, daugiausiai armonikos ir daugybė detalių. Armonikas, pasak meistro, dažniausiai gamino rusai, baltarusiai, taip pat ukrainiečiai, vokiečiai, čekai. Vienos pagamintos iš medžio, kitos apipavidalintos celiulioidu.
D. Pavalkio nuotr.
Virgilijus čia pat parodo, kaip armonika išardoma, ją sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros. Armonikos būna dvibalsės, tribalsės. Pašnekovas pripažįsta – instrumentams remontuoti reikia nemažai detalių, prisimena, kaip iš pradžių ieškojo geros odos dumplėms, reikia ir kartono, klijų, dažų. Mums bekalbant, paštininkė atneša siuntą, o joje bičiulio iš Zarasų pasiūti diržai armonikai.
„Kai kurių detalių jau seniai niekas nebegamina. Tai vienus instrumentus verčiu donorais, – taip restauratorius vadina nebeatkuriamus instrumentus. – Arba detales pats konstruoju, kaip pavyzdys – detales armonikos diržams pritvirtinti.“
Virgilijus ima iš lentynų ir rodo, kurias armonikas pasilikęs savo kolekcijoje, ypač vertina šimtametę, ukrainiečių gamybos. Rodo dar vieną, vėlyvesnės, rusų meistro gamybos, atkeliavusią iš Ukrainos: mediniai rėmai, puošti geležiniais apkaustėliais, armonikos galai pjaustyti ažūru, ornamentuoti, daryti iš faneros. Pasak pašnekovo, rusų, baltarusių armonikos pagamintos daugiausiai buvo šeštajame dešimtmetyje. 
D. Pavalkio nuotr.
„Turiu ir lietuvių meistrų gamintą, diatoninę armoniką. Deja, nei metų, nei meistro nežinau. Dažnai armonikas pavadindavo meistrų vardais“, – sako V. Buteikis.
Ant darbo stalo ir stalčiukuose atsuktuvai, replės, kaltukai, plaktukėlis, šlifuoklis, grąžtas – vizualinei daliai tvarkyti. Pasak meistro, pas jį atkeliauja instrumentai įvairiausių būklių: sudūlėję, kiauromis, ištampytomis dumplėmis, išklerusia mechanika, nusilupusiais dažais.
Virgilijus demonstruoja, kaip tvarko ir garsinę armonikos dalį, derina instrumentą. Tam naudoja muzikos instrumentų derinimo programą. Sako, kad dažniausiai pas jį atkeliauja dvibalsės, tribalsės, keturbalsės, įvairių tonacijų armonikos.
„Tonacija labai svarbu, jei prie armonikos dainuojama. Esu pakeitęs tonaciją. Vieną chorą suderinti užtrunka iki pusantros valandos. Balsai išsiderina nuo drėgmės, kai ant armonikos liežuvėlių atsiranda rūdys ir pan.“, – aiškina Virgilijus. 
D. Pavalkio nuotr.
Jis neseniai sugalvojo savo armonikas dekoruoti, lietuviškais ornamentais jas papuošia griškabūdietė Rima Ližaitienė.
Virgilijus ima instrumentus nuo savo dirbtuvių lentynų ir grodamas rodo, kokius garsus jie gali išgauti. Sako darbo turintis iki po Naujųjų metų. Atskleidžia, kad ypač tribalsės armonikos remontas ir suderinimas nepigus, darbas reikalauja ir kruopštumo, susikaupimo, profesinio pasirengimo, ypač derinant balsus. Tačiau sutvarkytą nenaują dvibalsę armoniką galima įsigyti ir už 150–200 eurų.
Virgilijus patikina, kad armonikomis vis dar groja ir seni, mokosi ir jauni žmonės. 
D. Pavalkio nuotr.
Pokalbio pabaigoje, susėdus arbatos puodeliui, dar ilgai kalbamės. Jis atvirauja, kad ir armonikos jo gyvenime atsirado tik su Dievo pagalba. Prieš gerą dvidešimtmetį... įtikėjus, tada Virgilijus pradėjo atrasti save, dalykus, kurie jam įdomūs, svarbūs ir vertingi.
Ir anksčiau Zanavykijoje dažnuose namuose skambėdavo armonika, tai būdavo vienintelė pramoga kaimiečiui. Tiesa, armonika kainuodavo kaip dviratis ar karvė, bernui reikėdavo metus dirbti norint tokį daiktą nusipirkti.
Nijolė iš Gelgaudiškio:
