„Namai visiems“ – tai šeima, kuri ieško, randa ir padeda. Mes ieškom vienišų senjorų, nes norim su jais pabendrauti. Ieškom alkanų, nes norim juos pamaitinti. Ieškome tų, kuriems reikia pagalbos, mes visada ištiesiam savo rankas ir atveriam širdis.
Taip, noriu Jums papasakosi vieną istoriją, o jų žinau labai daug. Matau daug senjorų, žmonių, kurie laukia manęs, kad galėtų bent kelias minutes pabendrauti, greitai pasakyti apie vaikus, anūkus ar sveikatos sunkumus. Jeigu pabūnu ilgiau, sužinau ir jaunystės meiles, Sibiro sunkumus ar artimųjų praradimus.
Ir štai vieną gražią rudenio dieną važiuoju ilgą kelią, suku į laukus, kur gyventojų vis mažėja. Miškas ir jo siauras keliukas. Privažiuoju seną, daugiau nei 100 metų stovinčią trobelę. Šioje ramybės ir vienatves oazėje gyvena senelis, kurio gyvenimo istorija tarsi sunki knyga su per daug neišsakytų žodžių.
Kadaise jis buvo energingas ir kupinas jėgų, tačiau buvo priverstas tarnauji ir dirbti Černobylyje. Toli nuo savo šeimos, artimųjų jis patyrė tai, kas pakeitė jo visą gyvenimą. Grįžo kitoks – tylus, užsisklendęs ir bijantis prisirišti prie žmonių. Tačiau gyvenimas padovanojo vyrui meilę, jis mylėjo, bet... liko išduotas. Taip iki šių dienų jis liko vienišas, su skausmą veriančia strėle.
Vyras neturi šaldytuvo, nes jam jo nereikia. Neturi televizoriaus, nes jam neįdomu. Bet jis turi save ir ugnies liepsną, kuri ne tik šildo, bet ir kalbasi su juo. Jis turi mišką, kuris nieko neklausinėja, nesiūlo paguodos, bet leidžia jam būti tokiam, koks jis yra.
Vakarais jis ilgai sėdi prie krosnies, žiūri į ugnį. Liepsnose jis regi savo artimuosius – mamą, seses, draugus, kurių jau nebėra. Jis nusišypso: „Jūs gyvi tol, kol aš jus prisimenu.“
Senjoras vienišas, bet nepalūžęs. Jis gyvena miške, toli nuo žmonių, tačiau netoli nuo prasmės. Jo istorija dega kartu su liepsnomis, bet tai tikra.
Man smagu, kad jį pažinau, pamačiau kitokią šio šiuolaikinio pasaulio pusę. Žmogui nieko nereikia, tik kito žmogaus, kuris savo rūpesčiu ir dėmesiu prasklaido liepsnos dūmus...
Ineta „Namai visiems“
Vieniši, pamiršti senjorai, jų gyvenimo istorijos neretai jaudina iki ašarų, mes su jomis susiduriame kasdien, tad norime pasidalinti, parodyti ir kitokią gyvenimo pusę, norime būti išgirsti, nes tik kartu mes galime daugiau.
Eduardas iš Griškabūdžio:
