Su garbaus amžiaus gelgaudiškiete Pranciška Skonsmaniene kalbamės apie vaistininkės profesiją ir didžiausią moters aistrą ir pomėgį – knygų skaitymą.
Su P. Skonsmaniene pokalbiui susitinkame Gelgaudiškio bibliotekoje. Daugeliui gelgaudiškiečių puikiai pažįstama ir tiesiog Pranute vadinama senjorė ilgą laiką dirbo Gelgaudiškio vaistinėje. Tad pokalbio pradžioje ir teiraujamės, kodėl pasirinko farmacininko profesiją.
„Eidavau pro vaistinę, man taip kvepėdavo valerijonais... Vaikystėje norėjau būti balerina. Atsimenu, buvau kokių septynerių metų, išsiuntė tėveliai mane malkų atnešti. O aš nuėjusi pradėjau šokti ir užmiršau, kad reikia malkų atnešti“, – su šypsena vaikystės prisiminimais dalinasi Pranutė.
Ji pasakoja, kad yra gimusi Karališkių kaime (Kidulių sen.), lankė Šiaudinės pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Jurbarke.
„Tėvai buvo ūkininkai, mus, tris vaikus, mokino dirbti, nes galvojo, kad mes būsim žemdirbiai. Atsimenu, kai per karą reikėjo eiti į gimnaziją į Jurbarką. Kareiviai buvo per Nemuną pasistatę tiltą, tai skubėdavom prabėgti greitai, o žiūrėk – jau sviediniai kur krenta“, – prisimena pašnekovė.
Po karo Pranutės gyvenimo kelias pasuko į farmacijos studijas, laukė paskyrimas į pirmąją darbovietę.
„Pagalvojau, kad nesu buvusi Žemaitijoje. Tad ir gavau paskyrimą į Viekšnius, miestelis ir šiandien garsėja čia įkurtu vaistinės muziejumi. Vaistininke čia išdirbau apie 10 metų. Nors buvo pokario metas, tačiau miestelyje buvo daug jaunimo, todėl šokom tautinius šokius, dainavau chore, domėjausi sportu. Čia susipažinau su vyru, kuris buvo muzikantas“, – pasakoja pašnekovė.
Vėliau, apie 1962 m., abu su vyru nutarė grįžti į Suvalkiją, vyras dirbo tuometinio Švietimo skyriaus vedėju, Pranutė – Šakių vaistinėje, o po kelerių metų abu išsikėlė gyventi ir dirbti į Gelgaudiškį.
„Gelgaudiškyje vaistinė buvo sename pastate, pakalnėje. Tad ėmėm statyti naują. Nuolat trūkdavo vaistų, nošpos, leidžiamų B grupės vitaminų. Ir anuomet žmonės daug vaistų naudodavo, visais laikais buvo ir onkologinių ligonių. Yra tekę vaistų ir į skolą duoti, jei žmogus pinigų neturėdavo, o matai, kad tų vaistų labai reikia“, – prisimena P. Skonsmanienė.
Teiraujamės, kaip 96-uosius įpusėjusi ji gyvena šiandien.
„Gyvenu gerai, gaunu pensiją, kurios man užtenka. Atvažiuoja savaitgalį sūnus su marčia. Marti pasisekė... Abu darbštūs, viską padeda ir padaro. Aš sodyboje žemės ūkiu dabar nesirūpinu“, – atvirauja Pranutė.
P. Skonsmanienė nuolatinė ir vyriausia Gelgaudiškio bibliotekos lankytoja ir skaitytoja, iki šiol daug skaito. Ir šiandien jos namuose gausybė knygų – nuo enciklopedijų iki romanų. Anksčiau pirkdavo knygas, mat Gelgaudiškyje ir knygynas buvęs, tačiau dabar mieliau knygas ima iš bibliotekos. Senjorė džiaugiasi, kad knygas jai bibliotekos darbuotoja Jolanta Būblaitienė, ypač žiemos metu, atveža į namus.
Pranutė net į užrašų knygutę užsirašiusi pastaraisiais metais perskaitytas knygas, suskaičiavo apie 250. Lankantis bibliotekoje, ji grąžina ir perskaitytą Arūno Valinsko knygą „Valius. Tai buvo kažkas tokio“, o namo išsineša Daisy Goodwin „Diva: romanas apie Mariją Kalas“.
„Man skaitymas yra nusiraminimas, poilsis ir žinių pasisėmimas. Aš noriu viską žinoti. Per televizorių žiūrėdama, tą informaciją kažkaip kitaip virškini“, – atskleidžia pašnekovė.
Į pokalbį įsiterpusi bibliotekininkė Jolanta priduria, kad su Pranute dažnai perskaitytas knygas ir aptaria. Pranutė sako, kad vos pasirodžiusią Editos Mildažytės knygą „Pelynų medus“ padovanojo marti, tai per du vakarus ją perskaitė.
„Aš beveik visas Mildažytės laidas žiūrėdavau, visur ją girdėjau, todėl kažko naujo iš knygos nesužinojau“, – sako P. Skonsmanienė.
Pašnekovės teigimu, anksčiau ji skaitydavo ir poeziją: Salomėją Nėrį, Paulių Širvį, Maironį, ypač patikdavo Simono Stanevičiaus pasakėčios.
Pasak Pranutės, ji knygas skaito dažniausiai vakarais, nes dienos metu mėgsta išeiti pasivaikščioti į mišką. Žiūri ir žinias, kaip pati sako, per visus kanalus, taip pat visas laidas, kuriose dainuojama, seka politikų gyvenimus, politinius įvykius Lietuvoje ir rajone.
„Jeigu politikai gerai dirba, tai viskas gerai. Aš dėl prastų kelių pergyvenu ir dėl šunų. Ten, kur gyvenu, neatsakingai yra vedžiojami šunys, savo gamtinius reikalus šuneliai atlieka kur papuola“, – problemą išsako pašnekovė bei priduria, kad anksčiau Gelgaudiškyje daugiau žmonių ir įmonių būdavę, kur žmonės galėjo dirbti, o dabar jaunos šeimos iš miesto išsilakstė.
Apgailestauja pašnekovė, kad jos bendraamžių beveik jau nelikę, tad visi jos draugai daug jaunesni. Stebina Pranutė gera atmintimi, nors pati pripažįsta, kad kartais sunkiau prisimena pavardes, bet priduria, kad niekada nesilaikė jokių dietų, o visą gyvenimą valgo viską, ką tik nori. Tad pasiteiravus, kurgi ta ilgaamžiškumo paslaptis, P. Skonsmanienė atsako, kad galbūt ir genai – jos senelis ir tėtis buvo sulaukę devyniasdešimtmečio.
Pasiteiravus apie šiandienos svajones, atsako nedvejodama: „Kad karo nebūtų ir kad geras oras būtų... Ir kad mes būtume protingesni Seime.“
O laikraščio skaitytojams P. Skonsmanienė linki daugiau skaityti ir daugiau viskuo domėtis. Rekomenduoja paskaityti Liucindos Riley knygų seriją „Septynios seserys“ – įvaikintų seserų istorijas.
Birutė iš Šakių:
