Asta GVILDIENĖ

Vasario 27 dieną jau bus metai, kai dirba naujoji rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kokie buvo 2011 – ieji žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiom nuotaikom žvelgia į šiandieninį gyvenimą jau kalbinome opozicijoje dirbančius tarybos narius. Šiandien apie tai diskutuojame su pirmuosius metus taryboje dirbančiu Dariumi Mikelioniu.  

Nuotr. D.Mikelionis aplinkiniuose pasigenda tikrojo žmogiškojo prado ir pagrindinės nuostatos - žmogus žmogui yra bičiulis, draugas, brolis.

Kaip pirmus metus jautėtės politinėje veikloje? Ar jau apsipratote su darbu taryboje?

Beveik per dešimt žurnalistinio darbo metų politinėje srityje daugiausiai ir teko darbuotis - aplankyta begalė tarybos komitetų ir posėdžių. Matyt, iš esmės ta darbinė praktika leido dar iki tapimo tarybos nariu adaptuotis, tad ypatingų pokyčių gavus mandatą, savyje  neaptikau. Žinoma, dalis dalykų buvo nauja: paisymas didelio būrio skirtingų žmonių, dirbančių koalicijoje, bendrinių nuostatų; didesnė būtinybė įsiklausyti į bendrą nuomonę; kartais kylanti būtinybė padėti pragmatizmą į šalį ir labiau orientuotis į politines kryptis, kas, iš esmės, vėliau sąlygoja tą patį pragmatizmą...O šiaip – nieko tokio įspūdingo, kas būtų privertę pasakyti sau: „Vau!“. Galbūt dėl to, kad seniai į galvą įsirėžusi konstitucinė nuostata: kiekvienas Lietuvos valstybės pilietis turi teisę rinkti ir būti renkamas į bet kokius valstybinius darinius, atstovaujančius kitiems valstybės piliečiams.

  
Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvo, abejingumo, negatyvo?

Jei kalbame apie tarybos nario veiklą – čia pilna ir pozityvo, ir negatyvo, ir abejingumo, ir kitų gerumų bei blogumų. Ne tik Šakių rajono tarybą turiu omeny – žmonės skirtingi, kiekvienas turi savo asmenines nuostatas, požiūrius. Vieni gerbia šalia esantį, kad ir koks jis bebūtų, kiti, atvirkščiai, mato tik save ir savo nuopelnus.  Konkrečiam asmeniui šių dalykų netaikau. Tiesiog toks gyvenimas ir bet kuriame kolektyve to apstu.

Labai liūdna, tačiau pastaruoju metu negatyvūs dalykai, abejingumas, pesimizmas vis labiau  apima didžiąją dalį lietuvių. Užtenka išeiti į gatvę ir pasidairyti  - besišypsantį, linksmą veidą retai pamatysime. O blogiausia, kad tai yra užkrečiama: žmonės verkia dėl mažų atlyginimų, dėl nedarbo, dėl prastos buities, dėl degalų kainų ir t.t. Tačiau tereikia bet kurią dieną pastovėti judresnėje Šakių gatvėje, keletą kartų nueiti į bet kurį prekybos centrą – toks vaizdas, kad beveik niekas nedirba, tik važinėja automobiliais ir perka maistą. Tai man asmeniškai paneigia visus mūsų rypavimus ir nusiskundimus.

Kaip manote, kuo skiriasi darbas pozicijoje ir opozicijoje?

Viduje juokiausi, kai viename iš pirmųjų naujos kadencijos tarybos posėdžių šiuo metu opozicijoje veikiantys tarybos nariai suskubo garsiai referuotis, kad jie, šiukštu, nedirbs taip, kaip pozicija, ir bus tik opozicija. Suprantu, taip numato įstatymai, tokia šalyje susiklosčiusi situacija...  Bet juk mes, po šimts pypkių, tesame tik menkos valstybės žmonės, vis labiau raizgomi įvairių įstatymų, tvarkų, reglamentų. Kas verčia mus vis labiau nužmogėti? Kodėl mumyse vis mažiau lieka to tikrojo žmogiškojo prado ir pagrindinės nuostatos - žmogus žmogui yra bičiulis, draugas, brolis.

Pozicijoje dirbti nėra sunku. Beveik metai laiko parodė: jei turi ką pasakyti, jei turi minčių, jei turi aiškią savo poziciją, - tai turi ir galimybę save realizuoti. Pirmiausia, vadovaujuosi vienu dalyku: patikėtas tarybos nario mandatas įpareigoja atstovauti visam rajonui. Kartu ir pamatiniams valstybės principams. O tas suvokimas – pozicija, opozicija... čia gal labiau naudinga demagogijos sklaidai ir kitaminčio „kapojimui“: opozicija, kokios spalvos ji bebūtų, tik tą ir daro. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu principu „išgimdoma“ tikroji tiesa ar tai yra tikroji demokratija.  

Ar pritariate tai nuomonei, kad tarybos narių skaičius turėtų būti mažesnis, nes sumažėjo rajono gyventojų skaičius?

Jei sakysiu taip, tai „užsidėsiu“ sau pliusiuką kaip „tikras“ politikas, neva dirbantis „tik žmonių“ gerovei. Sunku atsakyti. Iš esmės rajono taryba yra atstovaujamasis darinys, pagal savo veiklos pobūdį turintis formuoti politines bet kurios srities kryptis. Vadinasi, kuo platesnė diskusija bet kokiu klausimu, tuo jos pabaiga būna rezultatyvesnė. Išeitų, kad ir taryboje – kuo mažesnis narių skaičius, tuo mažiau išdiskutuotas bet koks klausimas. Žinoma, oponuojantys čia pasakytų: „O koks skirtumas, kiek tarybos narių priklauso valdančiajai pozicijai, vis tiek vado reikia klausyti“. Deja, taip nėra. Bet kuris šiuo metu rajone veikiančios pozicijos narys turi teisę ir galimybę reikšti savo nuomonę, siūlyti, nesutikti.  

Kai kurių tarybos narių ar net visuomenės šūkčiojimas, kad rajonui pakaktų ir kelių tarybos narių, mano galva, yra tik šabloniškas pataikavimas rinkėjui. Mes, lietuviai, savo prigimtimi esame tokie – jei kas nors menkina bet kokią valdžią, tas su mumis! Aš asmeniškai nenorėčiau, kad taryba virstų „kalbėtojų ant bačkos“ sambūriu arba keleto žmonių autoritariniu dariniu.

Ar tikite, kad pranašaujamą sunkią šių metų ekonominę situaciją galima pakeisti?

Dirbtinai nieko nepadarysime. Didžiausia šiandienos blogybė – per 20 nepriklausomybės metų užauginta didžiulė socialiai remtinų žmonių armija, gyvenanti su vienintele mintimi: „Man kažkas privalo viską duoti!“ Bet vos tik pasiūloma už gautą pašalpą pašluoti gatvę ar gėles mieste paravėti, jei toks žmogus pavadinamas nepasiturinčiu arba skurdžiumi – iškart būna apkaltintas žeminančiu žmogaus orumą. Aš nekalbu apie vaikus, kurie, neturėdami normalios aplinkos, kenčia skurdą. Nekalbu apie ligos ištiktus žmones. Kalbu apie tuos, kurie visko nori, bet duoti nenori niekam nieko.

Ar į rytojų žiūrite su optimizmu? Ko tikitės iš šių metų?

Iš tiesų, į rytojų žiūriu su optimizmu. Tiek šie metai, tiek artima mūsų ateitis bus tokie, kaip ir anksčiau: su trupučiu blogio ir su daugybe gėrio. Duokdie, galbūt kada nors vis didesnė mūsų visuomenės dalis ims į viską žvelgti kitoniškomis akimis, o ne per nežabotos kritikos, kaltinimų, koneveikimų, šalia esančio žlugdymo, materialinių vertybių ir netgi moralinio susidorojimo akinius. Tikiu, kad ir šie metai bent žingsneliu mus prie to priartins. Pradėti galima nuo mažučio žingsnelio - nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų.