
Kovo 9 – 16 dienos Šakių vaikų globos namų auklėtiniai ir direktorius Virginijus Kelertas vėl džiaugėsi jau savu tapusio Johannes Kunze bei jo komandos iš Vokietijos viešnage. Blogis ir skausmas greta gėrio ir džiaugsmo žengia koja kojon su kiekvienu iš mūsų. Ateina diena, kai norisi sumažinti aplink mus esantį skausmą, pasitarnauti kitiems, duoti, neprašant jokio atlygio. Matyt, ne veltui ši viešnagė sutapo su Gavėnios laikotarpiu. Iš tiesų, galbūt šiuo metu ne tiek svarbu pasninkauti, kiek daryti gerus darbus.
Nuotr. Savanorystės misiją mūsų krašte atliekantys vokiečiai sakė, kad jų veikla yra davimas be klausimo: „Ką aš už tai gausiu?“.
Vokiečiai Jorg Krauss, Johannes Kunze, Jonas Kunze, Jochen Drechsel ir Simon Drechsel – aukštos kvalifikacijos staliai, dažytojai, elektrikai ir kitų profesijų specialistai. Jie ir šį kartą savo darbu prisidėjo prie globojamų vaikų gyvenimo gerovės kėlimo: suremontavo jau atsišerpetojusias ir kai kur kampuose supelijusias koridorių lubas ir sienas, naujai perdažė valgyklos patalpą, lubose įmontavo garso sugėrimo plokštę. Čia, pasak V.Kelerto, visada buvo labai didelė akustika, dėl to dažnai būdavo sunku susikalbėti. Savanoriai iš Vokietijos atsivežė ne tik visas reikiamas statybines medžiagas ir įrankius, bet ir pačių pagamintas medines lentynas vaikų rūbų laikymui ūkiniame pastate įrengtoje modernioje drabužių saugykloje.
Be to, dar buvo ištaisytas statybinis Vaikų globos namų stogo dangos brokas – kad per įtrūkimus į pastatą nesiskverbtų vanduo. Johannes Kunze pasirūpino, kad vaikai ir Dienos užimtumo centro žmonės su negalia jau šiandien galėtų matyti skaitmeninę televiziją. Nelaukdami rudens jie nupirko prie televizorių jungiamus priedėlius ir decimetrines antžemines antenas.
Jochen Drechsel, pats augindamas gausų vaikų būrį, teigė, kad matydamas, kaip auga jo vaikai ir iš kokių šeimų vaikai atvyksta į šiuos globos namus, jam labai svarbu, kad jie būtų viskuo aprūpinti ir gerai jaustųsi. Labdaringą misiją atliekantys vyrai tvirtino, kad jų šeimos nariai ir artimieji pritaria geranoriškai veiklai, kuri daroma dėl mūsų krašto vaikų ir vargingai gyvenančių šeimų, tačiau kartais ir jų pačių namuose dėl išvykų į Lietuvą kurį laiką lieka nemažai neatliktų ar neužbaigtų darbų.
Savanoriai pasakojo, kad jų keliones į Lietuvą visuomet paremia Brunlos evangelikų liuteronų parapija. Taip pat yra daug žmonių ir net atskirų firmų vadovų, kurie noriai aukoja pinigus tokiems labdaringiems tikslams paremti. Vien atvykimas į Lietuvą kaskart kainuoja apie 300 eurų, o kur dar išlaidos transportui ir statybinėms medžiagoms? Jie vienbalsiai tvirtino, kad tikėjimas daro stebuklus ir reikalingos lėšos atsiranda tarsi iš niekur. Daug nepaaiškinamų dalykų įvyksta - Dievo meilė leidžia dėl vaikų dabarties ir ateities padaryti kaskart vis daugiau. Šiemet vaikų draugai iš Vokietijos kartu su rėmėjais iš Švedijos planuoja įgyvendinti bendrą projektą – sumontuoti saulės baterijas, kurios leis sumažinti mokesčių išlaidas. V.Kelerto teigimu, savanoriškas vokiečių darbas vaikų globos namų auklėtiniams reiškia labai daug. „Jei ne jie, čia šiandien nebūtų tokių gerų gyvenimo sąlygų“, - tvirtino jis.
Šią nepaprastai kilnią tarnystę globojamų vaikų gerovei kelti atliekantys vokiečiai tvirtino, kad tikėjimas ir dvasinis auklėjimas yra pagrindinė jų darbų motyvacija. „Yra žmonių ir Vokietijoje, kurie nesupranta mūsų veiklos prasmės, nes šiandieniniame vartotojiškame pasaulyje yra priimta už visus darbus reikalauti atlyginimo, o mūsų veikla yra tik davimas. Davimas be klausimo, ką aš už tai gausiu?“, - kalbėjo Jorg Krauss.
Per 15 metų Vaikų globos namai daugeliui čia atvykstančių su labdaros misija tapo antraisiais namais. Jorg Krauss tvirtino, kad net keletą kartų pats sau buvo pagalvojęs, jog tai paskutinis kartas, jog atliks visus savo profesijos darbus ir daugiau čia nevyks – labai daug rūpesčių, labai daug pasiruošimo reikalauja kiekviena išvyka. Tačiau, pasak jo, vėl ir vėl pamatęs ant mažučių kėdučių sėdinčius pačius jauniausius globos namų gyventojus, kaskart suvokia, kad jis tiesiog negali čia neatvažiuoti.