Pastaruoju metu šalyje vis labiau populiarėja laisvo ir moto skrydžių parasparnių sportas. Vieni pirmųjų tokio sporto propaguotojais Šakių rajone tapo 27-erių griškabūdietis P. Bačkaitis ir 41-erių kriūkietis R. Sutkaitis, kurie jau trečius metus, vos tik radę laisvo laiko, vadinamaisiais bemotoriais parasparniais raižo Griškabūdžio apylinkės padangę.

Griškabūdietis domėtis parasparniais pradėjo studijuodamas Kauno technologijos universitete. „Apskritai domėtis šiuo sportu pradėjau būdamas antrakursiu studentu, žiūrėdavau video internete. Tuomet žinojau, kad skraidymo kursai vyksta tik Vilniuje, dėl atstumo praėjo noras mokytis. Prieš ketverius metus pirmą kartą gyvai stebėjau tetos su instruktoriumi Jonu skrydį parasparniu, tada ir sužinojau, kad skraidyti parasparniu mokoma ir Kauno rajone. Baigiau mokslus, atsirado laisvesnio laiko ir pradėjau intensyviai tuo domėtis“, - sakė P. Bačkaitis. Besimokant pirmųjų skrydžių, treniruočių lauke atsitiktinai Povilo sutiktas kriūkietis R. Sutkaitis tapo puikiu bendraminčiu tokio užsiėmimo puoselėjimui gimtajame krašte.

Skraidymo subtilybes pažinęs tik būdamas keturiasdešimtis, dabar R. Sutkaitis jaučiasi įgyvendinęs vaikystės svajonę. „Aš tai su skėčiu nuo laiptų šokinėdavau. Skraidymas – tai vaikystės svajonė“, - pripažino R. Sutkaitis.

Abu lyg susitarę porino, kad neskridęs nesuprasi, kokius jausmus tenka išgyventi ten, aukštai danguje. „Kaip vieni negali gyventi be rūkymo, taip mes - be skraidymo. Kai ilgiau neskrendi, prasideda lomkės“, - juokavo vyrai. Pasak Raimundo, aukštai danguje tiesiog pailsima nuo kasdienių rūpesčių. „Skrydyje apie kažką kitą galvoti nelabai gali. Nebent įgijus patirties. Čia kaip su automobilio vairavimu, praeina keleri metai, įgauni patirties ir bevairuodamas gali galvoti apie kitus dalykus “, - tikino kriūkietis.

Dėl daug laisvo laiko reikalaujančio hobio žydrų padangių paviliotiems vyrukams tenka išklausyti ir artimųjų priekaištus. „Iš pradžių šeima jaudinosi dėl šio užsiėmimo. Ir dabar kiek pyksta, kad neskiriu laiko pabuvimui namuose“, - atviravo griškabūdietis. Raimundo artimieji irgi susitaikė su jo pomėgiu. Akivaizdu, kad šeimyniškiai labiausiai jaudinasi dėl jų saugumo. Tačiau vyrai kiek šmaikštaudami įtikinėja, jog rizika nukristi kur kas mažesnė nei mirti lovoje.

Parasparnių entuziastai neslepia, kad skrydžio metu kuriozinių situacijų tikrai pasitaiko. Apie įsimintiną skrydį pasakojantis Raimundas sako nejuokais išsigandęs, kai per aukštai pakilus pro šonus vienas po kito praūžė keleiviniai lėktuvai. „Mane kelia aukštyn ir nieko negaliu padaryti. Man sako leiskis, o aš vis tiek į viršų kylu. Jau mane panika beveik apėmė. Galiausiai, vadovaujantis instruktoriaus nurodymais, pavyko nusileisti žemėn“, - įspūdžiais dalijosi R. Sutkaitis. Dažnai laisvūnai skrisdami vadinamuosiuose termikuose (šiltos oro srovės, kurios atsiranda, kai saulė kaitina žemę, o šiluma kyla į viršų ir formuojasi debesys) sutinka ir paukščių. „Tuomet kartu su paukščiais, sukdamiesi ratais, kylame aukštyn iki debesų. Kartą gandras mane taip lydėjo dvi valandas. Jeigu matai paukštį, kuris neplasnoja ir sukdamasis ratais kyla aukštyn – vadinasi, ten tikrai yra kėlimo srovė ir kaip tik ten reikėtų sklęsti“- sakė Povilas.

 

P. Bačkaitis neslėpė, kad pirmasis skrydis parasparniu nebuvo pats jaukiausias. „Žinai, nebijo tik kvailys. Aišku, kad baisu pirmą kartą pakilti. Prie aukščio iš tikrųjų reikia priprasti. Įsitempęs negali skristi, nes nepaskrisi“, - sakė Povilas, tvirtindamas, jog skraidyti tikrai nesunku išmokti, nors reikia turėti nedidelį fizinį pasirengimą. Pašnekovai skraidyti žada tiek, kiek leis sveikata. „Kas nori pradėti skraidyti, geriau pradėti jauniems“, - pridūrė Raimundas.

Beje, trečius metus laisvo kritimo parasparnių skraidymo sportą bandantys perkąsti vyrai save vis dar vadina čainykais. Anot jų, iki tobulumo dar toli gražu. Mat laisvūnams svarbiausia kaip galima ilgiau išsilaikyti ore nenusileidus ir nuskristi kuo tolesnį atstumą. P. Bačkaitis vienu pakilimu yra nuskridęs apie 28 km ir ore išsilaikęs apie 1.30 val. Neretai skrydžio trukmė priklauso nuo oro sąlygų (palankiausia, kai pučia 4 m/s vėjas) ir ypač nuo piloto gabumų. „Jeigu sugebi pasigauti termikus, juos išcentruoti (taip, kaip vasarą gandrai suka ratus aukštai danguje), tada gali skristi ilgai ir toli“, - sakė R. Sutkaitis. Beje, rajone yra ruožas, kuriame leidžiama pakilti į 2 km aukštį nepažeidžiant oro erdvės. Esant tam tikrai vėjo krypčiai, čia galima nuskristi gana toli. „Mes priklausome Kauno parasparnių sporto klubui, nes tik tokiu atveju gali  gauti licenciją skraidyti. Be to, licenciją reikia kasmet prasitęsti. Kad nereiktų vėl kartoti skraidymo teorijos, turi būti praskraidęs nustatytą minimalų valandų skaičių“, - sakė vyrai.

 

Paklausti, ar tai brangus užsiėmimas, šio sporto entuziastai patikino, jog naujos įrangos įsigijimas gali kainuoti dešimt ir daugiau tūkst. litų. Paties P. Bačkaičio pavyzdys rodo, kad mėgiamą užsiėmimą kuo puikiausiai įmanoma propaguoti savadarbe,jau panaudota skraidymo įranga. Povilas skaičiuoja, kad jis skraido apie šešis tūkst. litų kainuojančia skraidymo įranga. Sutaupyti jam pavyko giminaičių dėka, kurie jam sukonstravo laisvo skrydžio parasparnio išvilktuvą. „Lietuvoje skraidoma beveik vien išvilktuvais, nes čia lygumos. Užsienyje, kur yra kalnų, viskas daug paprasčiau. Užkyli ant kalno, pabėgi keletą metrų ir jau skrendi. Ten sąlygos skraidymui  truputį sudėtingesnės nei Lietuvoje. Tačiau kalnuose įmanoma nuskristi daug didesnį atstumą nei lygumose“, - tikino P. Bačkaitis.