Asta GVILDIENĖLapkričio viduryje sostinės „Siemens“ arena tradiciškai tampa kovos menų gerbėjų traukos centru. Lietuvos bušido federacijos organizuotas „Bushido Hero’s Series 2014“ turnyras šįsyk nustebino ne tik žiūrovų gausa, bet ir netikėtu legendinio bušido kovotojo Kęstučio Smirnovo, tapusio šio sporto pradininku Lietuvoje, sprendimu. Tarptautinio turnyro išvakarėse vykusioje spaudos konferencijoje jis paskelbė apie karjeros profesionaliame sporte pabaigą.
Nuotr. Už nuopelnus kovos menų sporte Lietuvos ir tarptautinės bušido federacijų sprendimu bušido kovotojui K. Smirnovui suteiktas juodojo diržo penktasis danas, kurį renginio metu šakiečiui įteikė šalies bušido federacijos prezidentas D. Simanaitis.
Į profesionalų sportą maždaug prieš metus po motociklo avarijoje patirtos traumos sugrįžęs šakietis K. Smirnovas į ringą kopė paskutinį kartą gyvenime. Pergalingai atsisveikinti su savo gerbėjais jam nepavyko - akistata su norvegu Ingaru Storsve baigėsi lygiosiomis. Nepaisant to, publika K. Smirnovą palydėjo audringais plojimais ir visada jį prisimins kaip profesionalų kovotoją, kuris 20 metų vieną po kito ringe guldydavo savo priešininkus. Už nuopelnus kovos menų sporte Lietuvos ir tarptautinės bušido federacijų sprendimu bušido kovotojui buvo suteiktas juodojo diržo penktasis danas, kurį renginio metu šakiečiui įteikė šalies bušido federacijos prezidentas Donatas Simanaitis. Apie šį netikėtą pasitraukimą, apie ateities planus šiandien kalbiname Šakius ir Lietuvą ne vieną dešimtmetį garsinusį profesionalų sportininką.
- Kada nusprendėte palikti bušido ringą?
- Šį sprendimą priėmiau visai neseniai. Turėjau visai kitokių tikslų, tačiau pamačiau, kad visur tiesiog nesuspėju. Be to, pastebėjau, kad mano sveikata neleidžia treniruotis tokiais dideliais krūviais, kaip turėčiau. Yra problemų su stuburu, su traumuotu pečiu, todėl supratau, kad pasiekti tokį lygį, kokio norėčiau, neįstengsiu. O kovoti tame pačiame lygyje, kokiu kovojau 20 metų, man neįdomu. Todėl nusprendžiau, jei negaliu to pasiekti, turiu užleisti vietą jaunesniems sportininkams. Kai kam mano pasitraukimas buvo staigmena, tačiau taip jau išėjo.
- Kokiomis veiklomis dar užsiimate?
- Turiu labai daug įvairiausios veiklos: vadovauju Lietuvos grapping‘o federacijai, rajono sporto klubų sąjungai, sporto klubui „Audra“, per metus organizuoju apie 16 įvairiausių renginių. Viską norisi padaryti nepriekaištingai. Be to, vedame du respublikinius renginius, du mūsų turnyrai šiandien išaugo į tarptautinius, kur susirenka po 400 dalyvių. Jų organizavimui reikia laiko. Daug planų projektinėje veikloje. Galbūt tai ir lėmė mano apsisprendimą - palikti profesionalų sportą.
- Ar buvo sunku priimti tokį sprendimą?
- Aišku, sunku. 23 metus užsiiminėju kovos menais. Iš jų 20 metų buvau profesionaliu kovotoju ringe. Kažkada būtų reikėję priimti tokį sprendimą. Matyt, dabar tam buvo tinkamiausias laikas.
- Kiek kartų kovėtės ringe po traumos sugrįžęs į profesionalų sportą?
- Tris kovas. Praėjusį rudenį ir šį pavasarį įveikiau savo priešininkus - ukrainietį Sergejų Sokhą ir lenką Gregorijų Lenartą. Pergalingai atsisveikinti su profesionaliu sportu nepavyko - trečioji dvikova su norvegu Ingaru Storsve baigėsi lygiosiomis.
- Kiek kovų turėjote per visą savo karjerą?
- Dabar nesuskaičiuosi. Labai daug. Gal du, o gal tris šimtus. Vien profesionalių kovų – apie 50. Įsimintiniausios visada tos, po kurių gauni čempiono titulą. Įspūdinga buvo pirmoji kova Japonijoje. Dvikovos su tokiomis išskirtinėmis asmenybėmis, kaip užsienio bušido legendos Mikhail Ilyukhin,Victor Yerohin (Rusija), Hirotaka Yokoi, Takahiro Oba, Kazushi Sakuraba, Yoshihiro Akiyama (Joponija), Grzegorz Jakubowski (Lenkija).
- Ar jaudindavotės prieš kiekvieną kovą?
- Aišku. Visada. Jaudulys - tai natūrali organizmo reakcija. Patirtis daro savo. Per daugelį metų išmokau jį greičiau suvaldyti. Tai sudaro 50 proc. galimybių laimėti. Gali būti 100 proc. pasiruošęs kovai, tačiau, jei nesugebi suvaldyti jaudulio, gali pralaimėti. Taip ir yra sakoma: „Jei nugalėsi save, tai įveiksi ir savo varžovą.“
- Kiek kainuoja profesionalus sportas?
- Per metus pasiruošimui kovoms bušido ringe reikėdavo 100 tūkst. litų. Šiuos pinigus aš atimdavau iš šeimos, kad galėčiau dalyvauti varžybose. Lietuvoje joms nėra su kuo ruoštis, tad esi priverstas važinėti po Europą, sportuoti su stipriausiais kovotojais, dalyvauti įvairiose užsienio stovyklose. Man reikėjo labai daug rėmėjų.
- Kas sunkiau, ar sugrįžti į ringą, ar iš jo išeiti?
- Sunku ir tada, ir tada. Ir kai grįžti, ir kai išeini, nori nugalėti. Prisiminkime gladiatorius – pralaimėjai, vadinasi mirei. Kovos ir karai vyksta nuo žmonijos atsiradimo pradžios. Aišku, šiandien ringe tavęs niekas nenužudo, tačiau tu tampi neįdomus. Be abejo, turi galimybę atgimti iš pelenų, tačiau tam reikia įdėti labai daug pastangų. Kai arenoje į tave žiūri 7 tūkst. žmonių, tiesiogiai transliuoja 122 šalys, pralaimėti nė vienas sportininkas nenori. Tave mato visas pasaulis - psichologinis spaudimas yra didžiulis. Sportas žiaurus – pralaimėjusiųjų niekas neatsimena.
- Kam skirsite likusį nuo pasiruošimo kovoms laiką?
-Visą laisvą laiką skirsiu šeimai. Ji buvo daugiausiai nuskriausta. Turiu keturias dukras – visoms reikia dėmesio. Penkiolikmetė Julija seka mano pėdomis – mokosi Panevėžio sporto mokykloje. Jai reikia ne tik tėtės, bet ir trenerio patarimų. Duomenis ir užsispyrimo ji turi, jei norės, - pasieks užsibrėžtą tikslą. Aišku, asmeninio gyvenimo nelieka, nes sportas tampa tavo gyvenimu, tačiau turime kuo sekti. Jei taip gali gyventi Rūta Meilutytė, Ričardas Berankis ar Virginijus Alekna, galime ir mes. Ir pernai, ir šiemet ji – Lietuvos dziudo čempionė, rinktinės narė.
- Ačiū už pokalbį.
Eduardas iš Griškabūdžio:
