Kaunietis krepšininkas Tautvydas Šležas, kuris šiuo metu karjerą tęsia Ibizoje, jau antrą kartą Gelgaudiškyje vaikams surengė krepšinio stovyklą. D. Pavalkio nuotr.
Raminta MAJAUSKAITĖ
Kaunietis, buvęs profesionalus Lietuvos krepšininkas Tautvydas Šležas jau antrą vasarą organizuoja jaunimo krepšinio stovyklą Gelgaudiškyje. Kalbamės su Tautvydu apie jo kaip krepšininko karjerą bei teiraujamės, kas paskatino su šiuo sportu supažindinti mažo miestelio vaikus.
Kaip sugalvojote rengti krepšinio stovyklą būtent Gelgaudiškyje?
Mano mama prieš dešimtmetį pakeitė gyvenamąją vietą. Iš Kauno atvažiavo čia, į Gelgaudiškį. Norėjo pailsėti nuo miesto šurmulio. Bendruomenė ją taip gražiai priėmė, leido įsilieti į dvaro veiklą. Kada grįždavau atostogų, ir mane patį svetingai sutikdavo. Kadangi žinau, jog visame Šakių rajone krepšinis yra populiarus sportas, seniai kirbėjo mintis, kad būtų smagu už svetingą priėmimą kažką duoti šiam kraštui. Jau praėjusiais metais organizavome krepšinio stovyklą, kuri labai pasiteisino. Tad šiais metais nusprendėme rengti šiek tiek didesnę. Esu mažai susipažinęs su krepšinio infrastruktūra Šakiuose. Teko bendrauti su rajono meru, kalbėjomės apie tolimesnius planus. Galbūt pavyks kitais ar dar kitais metais suorganizuoti krepšinio stovyklą ne tik Gelgaudiškio, bet ir visam Šakių rajono jaunimui. Šiemet supratau, jog yra didelis poreikis, kai dėl stovyklos parašė ir vaikų mamos iš aplinkinių miestelių.
Kodėl baigėte profesionalaus krepšininko karjerą?
Profesionalaus krepšininko karjerą baigiau būdamas trisdešimties, tai yra prieš dvejus metus. Nuo mažens kamuolį varinėjau ir labai anksti, jau nuo šešiolikos metų pradėjau profesionaliai rungtyniauti. Tačiau supratau, kad į aukštesnį lygį nebegaliu pakilti. Kartais svarbu pasižiūrėti į savo akis veidrodyje ir priimti tiesą. Kadangi esu perfekcionistas, man viduriniame lygyje užstrigti yra laiko švaistymas. Žinoma, prie šio sprendimo prisidėjo ir traumos – žaisdamas nusilaužiau čiurną. Viskas natūraliai išsisprendė. Be to, ilgai ruošiausi vadybinei karjerai, turiu daug žinių trenerio pozicijoje, visi krepšinio procesai man labai artimi – tai mano aistra. Mėgstu dirbti su žmonėmis, organizuoti, strateguoti. Pastaruosius metus mane stipriai traukia užkulisinė veikla. Didžiausia svajonė – dirbti NBA vadyboje, mažais žingsneliais stengiuosi eiti šio tikslo link, kaupiu patirtį.
Kuo užsiimate šiuo metu?
Šiuo metu gyvenu Ibizoje. Ten turime naują krepšinio projektą. Dirbu vadybos srityje ir kartu treniruoju ispanų krepšinio komandą. Krepšinio kultūra čia gana naujas dalykas. Jau ir prieš tai Ibizoje esu buvęs daug kartų, čia turiu daug draugų. Pirminis įspūdis apie Ibizą – vakarėlių sala. Sutinku, visų tų dalykų tikrai yra, ypač vasaros metu... Tačiau giluminis salos gyvenimas kiek kitoks. Žmonės atviri skirtingoms kultūroms, draugiški, nėra įsisenėjusių pažiūrų. Gyvenimas Ibizoje, vienoje gražiausių pasaulio vietų, buvo mano sena svajonė.
Ar lengvai prisitaikote kitoje šalyje?
Užsienyje, ypač krepšinio srityje, labai vertina lietuvišką pasą. Mes esame juodadarbiai. Užsieniečiai tingi dirbti, vėluoja, neatlieka darbo iki galo. Lietuviai vertinami už stiprią darbo etiką, paprastumą. Bet čia esu ir visada būsiu užsienietis. Egzotika – mėlynų akių, aukštas, šviesus. Nesvarbu, kad turiu draugų, kad esu įsitvirtinęs šioje bendruomenėje, kad kalbu laisvai ir angliškai, ir ispaniškai – nepuolu į iliuzijas... Džiaugiuosi kiekviena diena, praleista čia, stengiuosi dirbti kuo atsakingiau, o laikas parodys. Esu laimingas, save realizuoju, darau mėgstamus dalykus – visos dienos kaip šventės, kaip žydėjimas vyšnių... Niekada nesakau niekada. Esu gyvenęs septyniose šalyse, esu išsiugdęs lankstumą, man reikia nedaug laiko, kad apsiprasčiau naujoje aplinkoje. Ir Šakiai man patinka. Gera geografinė vieta. Sutikau čia daug gerų žmonių, gerų pedagogų. Smagu čia pabūti.
Mėgaujatės darbu su vaikais?
Taip. Ispanijoje vaikai išlepinti – geras oras, aukštas pragyvenimo lygis. O čia vaikai paprastesni. Dažnai tie, kurie net nelabai lanko krepšinį, greičiau įsiklauso, įdeda daugiau darbo, pastangų. Geriausias atlygis yra matyti, kaip jaunimas tobulėja. Žinoma, ne tik krepšinyje, bet ir asmeninėse savybėse.
Kas dar svarbu krepšinyje?
Tu gali būti geras krepšininkas, bet tavo vertybės už viską svarbiau. Empatija, disciplinos ugdymas. Viskas susipina gyvenime. Tavo reikalas, ar tu Ibizoje eisi į paplūdimį, ar sportuoti, siekti savo tikslo. Kartais man visai patinka pralaimėjimo jausmas – priverčia tobulėti. Mėgstu save analizuoti, kelis kartus pagalvoti, peržiūrėti rungtynes.
Kuo dar domitės?
Esu hiperaktyvus žmogus. Ne tas, kuris mosikuoja rankomis ar sienomis lipa, bet man visą dieną norisi kažką reikšmingo daryti. Labai mėgstu žaisti futbolą. Kiek randu laiko, pasižiūriu . Taip pat domiuosi psichologija – tai mano hobis, vienas iš interesų. Patinka kolektyvinis, komandinis darbas.
Kaip Covid-19 pakeitė Jūsų gyvenimą?
Visus metus žaidėme be žiūrovų, o jie duoda daug kognityvinės energijos. Fanai yra tai, dėl ko krepšinis ir yra žaidžiamas. Ryšys svarbu. Tikiuosi, jog kitais metais visi į arenas sugrįš stipresni. Taip pat gyvenant saloje visur reikia skraidyti. Daug testų teko darytis – tas apsunkino.
Ko palinkėtumėte besidominčiam krepšiniu jaunimui?
Jaunimui, kuris domisi krepšiniu, linkėčiau nenuleisti rankų, išlaikyti žingeidumą. Tereikia būti pastebėtam. Žinios yra pagrindinis ginklas. Atsiradus galimybei svarbu pasinaudoti įgytomis žiniomis, o galimybės atsiranda visada, nesvarbu, ar iš didesnio miesto, ar iš visai mažo miestelio būtum kilęs – svarbu būti pasiruošusiam, nes sėkmė myli pasiruošusius. Gyvenimas neįtikėtinas. Tai nerašytos gyvenimo taisyklės. Visus skatinu mokytis kuo daugiau užsienio kalbų, nes jos suteikia dar daugiau galimybių. Viskas ne taip toli, kaip atrodo – viskas daug arčiau.
Kodėl baigėte profesionalaus krepšininko karjerą?
Profesionalaus krepšininko karjerą baigiau būdamas trisdešimties, tai yra prieš dvejus metus. Nuo mažens kamuolį varinėjau ir labai anksti, jau nuo šešiolikos metų pradėjau profesionaliai rungtyniauti. Tačiau supratau, kad į aukštesnį lygį nebegaliu pakilti. Kartais svarbu pasižiūrėti į savo akis veidrodyje ir priimti tiesą. Kadangi esu perfekcionistas, man viduriniame lygyje užstrigti yra laiko švaistymas. Žinoma, prie šio sprendimo prisidėjo ir traumos – žaisdamas nusilaužiau čiurną. Viskas natūraliai išsisprendė. Be to, ilgai ruošiausi vadybinei karjerai, turiu daug žinių trenerio pozicijoje, visi krepšinio procesai man labai artimi – tai mano aistra. Mėgstu dirbti su žmonėmis, organizuoti, strateguoti. Pastaruosius metus mane stipriai traukia užkulisinė veikla. Didžiausia svajonė – dirbti NBA vadyboje, mažais žingsneliais stengiuosi eiti šio tikslo link, kaupiu patirtį.
Kuo užsiimate šiuo metu?
Šiuo metu gyvenu Ibizoje. Ten turime naują krepšinio projektą. Dirbu vadybos srityje ir kartu treniruoju ispanų krepšinio komandą. Krepšinio kultūra čia gana naujas dalykas. Jau ir prieš tai Ibizoje esu buvęs daug kartų, čia turiu daug draugų. Pirminis įspūdis apie Ibizą – vakarėlių sala. Sutinku, visų tų dalykų tikrai yra, ypač vasaros metu... Tačiau giluminis salos gyvenimas kiek kitoks. Žmonės atviri skirtingoms kultūroms, draugiški, nėra įsisenėjusių pažiūrų. Gyvenimas Ibizoje, vienoje gražiausių pasaulio vietų, buvo mano sena svajonė.
Ar lengvai prisitaikote kitoje šalyje?
Užsienyje, ypač krepšinio srityje, labai vertina lietuvišką pasą. Mes esame juodadarbiai. Užsieniečiai tingi dirbti, vėluoja, neatlieka darbo iki galo. Lietuviai vertinami už stiprią darbo etiką, paprastumą. Bet čia esu ir visada būsiu užsienietis. Egzotika – mėlynų akių, aukštas, šviesus. Nesvarbu, kad turiu draugų, kad esu įsitvirtinęs šioje bendruomenėje, kad kalbu laisvai ir angliškai, ir ispaniškai – nepuolu į iliuzijas... Džiaugiuosi kiekviena diena, praleista čia, stengiuosi dirbti kuo atsakingiau, o laikas parodys. Esu laimingas, save realizuoju, darau mėgstamus dalykus – visos dienos kaip šventės, kaip žydėjimas vyšnių... Niekada nesakau niekada. Esu gyvenęs septyniose šalyse, esu išsiugdęs lankstumą, man reikia nedaug laiko, kad apsiprasčiau naujoje aplinkoje. Ir Šakiai man patinka. Gera geografinė vieta. Sutikau čia daug gerų žmonių, gerų pedagogų. Smagu čia pabūti.
Mėgaujatės darbu su vaikais?
Taip. Ispanijoje vaikai išlepinti – geras oras, aukštas pragyvenimo lygis. O čia vaikai paprastesni. Dažnai tie, kurie net nelabai lanko krepšinį, greičiau įsiklauso, įdeda daugiau darbo, pastangų. Geriausias atlygis yra matyti, kaip jaunimas tobulėja. Žinoma, ne tik krepšinyje, bet ir asmeninėse savybėse.
Kas dar svarbu krepšinyje?
Tu gali būti geras krepšininkas, bet tavo vertybės už viską svarbiau. Empatija, disciplinos ugdymas. Viskas susipina gyvenime. Tavo reikalas, ar tu Ibizoje eisi į paplūdimį, ar sportuoti, siekti savo tikslo. Kartais man visai patinka pralaimėjimo jausmas – priverčia tobulėti. Mėgstu save analizuoti, kelis kartus pagalvoti, peržiūrėti rungtynes.
Kuo dar domitės?
Esu hiperaktyvus žmogus. Ne tas, kuris mosikuoja rankomis ar sienomis lipa, bet man visą dieną norisi kažką reikšmingo daryti. Labai mėgstu žaisti futbolą. Kiek randu laiko, pasižiūriu . Taip pat domiuosi psichologija – tai mano hobis, vienas iš interesų. Patinka kolektyvinis, komandinis darbas.
Kaip Covid-19 pakeitė Jūsų gyvenimą?
Visus metus žaidėme be žiūrovų, o jie duoda daug kognityvinės energijos. Fanai yra tai, dėl ko krepšinis ir yra žaidžiamas. Ryšys svarbu. Tikiuosi, jog kitais metais visi į arenas sugrįš stipresni. Taip pat gyvenant saloje visur reikia skraidyti. Daug testų teko darytis – tas apsunkino.
Ko palinkėtumėte besidominčiam krepšiniu jaunimui?
Jaunimui, kuris domisi krepšiniu, linkėčiau nenuleisti rankų, išlaikyti žingeidumą. Tereikia būti pastebėtam. Žinios yra pagrindinis ginklas. Atsiradus galimybei svarbu pasinaudoti įgytomis žiniomis, o galimybės atsiranda visada, nesvarbu, ar iš didesnio miesto, ar iš visai mažo miestelio būtum kilęs – svarbu būti pasiruošusiam, nes sėkmė myli pasiruošusius. Gyvenimas neįtikėtinas. Tai nerašytos gyvenimo taisyklės. Visus skatinu mokytis kuo daugiau užsienio kalbų, nes jos suteikia dar daugiau galimybių. Viskas ne taip toli, kaip atrodo – viskas daug arčiau.
Mindaugas iš Zapyškio:
