Kazlų Rūdos centre kviečia nauja pažinimo erdvė

Miškų apsuptyje įsikūrusi Kazlų Rūda siūlo užsukti į neseniai duris atvėrusią interaktyvią pažinimo erdvę – Kazlų Rūdos krašto muziejinę ekspoziciją. Joje vienas po kito verčiami kelių šimtmečių istorijos puslapiai, pasakojantys apie čia gyvenančių žmonių savitumą ir kultūrą.

 

Pernai spalį duris atvėrusi Kazlų Rūdos krašto muziejinė ekspozicija – pirmoji ir vienintelė skirta šios vietovės istorijai ir kultūrai. Ji įkurta naujai rekonstruotame, antrą šimtmetį skaičiuojančiame pastate, Turizmo ir verslo informacijos centre. Kaip teigia centro direktorė Rūta Kondratienė, čia pateikiami ne tik istoriniai faktai – tai gyva kultūrinė erdvė, kurioje galima susipažinti su savivaldybės savitumu. Gyventojams tai tapo vieta, kurioje galima užsiimti kūrybine veikla ir patiems prisiminti bei papasakoti, kaip jie mato savo gimtinę ir jos simbolius.

Čia įgyvendinta unikali idėja, supažindinanti su miesto kilmės legenda. „Vietos mokytojai, kultūros atstovai sugalvojo netradiciniu būdu papasakoti Kazlų Rūdos atsiradimo istoriją, kaip iš Mozūrijos krašto atsikėlęs bajoras Kazla su sūnumis davė pradžią miesto vystymuisi – ėmė verstis amatais, kurių dalis išliko ir iki šių dienų, pavyzdžiui, medienos apdirbimo pramonė“, – pasakojo R. Kondratienė ir pridūrė, kad ši istorija  perteikiama imituojant senovišką filmą, tik sukant rankenėlę keičiasi ne juosta, o drobė.

1861 m. Kazlų Rūdą pasiekė geležinkelis, tais pačiais metais pastatyta ir geležinkelio stotis, kurios maketą taip pat gali apžiūrėti ekspozicijos lankytojai, o norintys gyvai išvysti autentišką XIX a. geležinkelio stotį – nuvykti ten ir net prisėsti joje įsikūrusiame bare „Peronas“. Neatsiejama šio krašto dalis – medžio pramonės istorija. Mažiau su ja susidūrusiems kitų Lietuvos vietų gyventojams bus įdomu apžiūrėti skirtingus medienos pavyzdžius ir patikrinti bei praplėsti savo žinias. Lankytojai čia supažindinami ir su kitu nuo Kazlų Rūdos istorijos neatskiriamu amatu – geležies rūdos apdirbimu, gali sužinoti, kas yra ir kaip atrodo šlakas.

Muziejuje kazlųrūdiečiai sumanė ir romantika dvelkiančią tarpukario pramogą – fotografavimąsi skaitmenine kamera, integruota į originalų 1930 metų fotoaparatą. Prieš tai kviečiama pasipuošti šio laikmečio aksesuarais – karoliais, pirštinaitėmis, plaukų papuošalais. Tarpukario foto ateljė puošia to meto žmonių nuotraukos.

Kazlų Rūdos gyventojai nelieka abejingi ir skaudžioms patirtims bei kviečia pagerbti jų laisvės kovotojus. Į mišką vyrai dažniausiai išeidavo ne pavieniui, o visi broliai kartu. Pasipriešinimo okupantams istoriją pasakojantis stendas sukurtas taip, kad atrodytų, jog tarp medžių slepiasi partizanai, o įspūdį stiprina judanti konstrukcija. Čia galima perskaityti širdį veriančias partizanų eiles, dienoraščių, prisiminimų ištraukas, susipažinti su vadais, laisvės kovų rėmėjų šeimomis.

Muziejinėje ekspozicijoje galima žvilgtelėti į dar senesnius laikus, menančius kaip čia pražygiavo garsiojo prancūzų karvedžio Napoleono Bonaparto kariuomenė. Taip pat sužinoti apie 7-osios Pabaltijo desantinės divizijos rezervinę požeminę vadavietę, įkurtą 1975 m. netoli Višakio Rūdos.

Ekspozicijos lankytojų dėmesį patraukia vienuolika medinių dėžučių, kuriose galima rasti tai, kas labiausiai reprezentuoja kiekvieną iš vienuolikos šio krašto bendruomenių. Pavyzdžiui, Bebruliškės pasirinko tinklą, kadangi ten daug žuvininkystei skirtų tvenkinių. Višakio Rūda – vandenį iš šaltinėlio, prie kurio buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija.

Akį traukia ne tik kūrybingai sumanytos ekspozicijos, bet ir pats gražia mėlyna spalva nudažytas art deco stiliaus pastatas bei jo interjeras – trejus metus trukusių vidaus darbų metu dizainerių komandos dėka pritaikytos detalės – pertvaros, durys, architektūros elementai, pagaminti to meto stiliaus baldai. Pats pastatas mena pirmosios Nepriklausomybės laikus – 1918–1919 metais čia buvo įsikūrusi Kazlų Rūdos darbininkų atstovų taryba, iki 1934 m. Siaurųjų geležinkelių raštinė ir tarnautojų butai, vėliau jis priklausė Šaulių sąjungai, sovietmečiu ir po nepriklausomybės – policijai, tačiau jau dešimtmetį gražuolis statinys buvo tuščias ir apleistas.

Kazlų Rūdos savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Ina Živatkauskienė džiaugiasi, kad  bendradarbiaujant su Kultūros ministerija sutvarkytas pastatas bematant tapo gyva ir besikeičiančia kultūrine erdve. „Joje įrengta svetainė, kurioje vyksta susitikimai, galima dalyvauti edukacijose, Kazlų Rūdos krašto kūrėjų darbų parodose, apžiūrėti įvairų projektų metu sukurtus dirbinius“, – vardijo ji. Vienas tokių projektų kvietė balų rūdą paversti „auksu“ – jo metu vaikai gamino papuošalus, žalvarinius medalionus papuošė ką tik išgautos rūdos gabaliukais. Antrame pastato aukšte įsikūrė Kazlų Rūdos meno mokyklos skyrius, kur vedamos keramikos, tapybos, gitaros pamokos. „Kadangi prieš tai šio savito krašto istorijai skirtos vienos, visą apimančios ekspozicijos nebuvo, mėlynojo namo duris su smalsumu praveria ne tik miesto svečiai, bet ir patys gyventojai“, – pastebi I. Živatkauskienė. O svečiams, kurie nori pagilinti čia užsimezgusią pažintį, kelionę po šį įdomų kraštą leis pratęsti stendas apie kitus lankytinus gamtos, kultūros ar istorinius objektus.

Finansavimas Kazlų Rūdos krašto muziejaus pastato rekonstrukcijai skirtas iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.

Publikacija finansuojama Europos socialinio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ lėšomis.