Šiame technologijų amžiuje vis daugiau žmonių susiduria su sutrikusiu regėjimu. Tradicinė medicina dažniausiai  siūlo vienintelę išeitį – akinius ar lęšius, kurie akių negydo ir regėjimo neatstato. Tad akiniai uždedami visam gyvenimui. Su šia realybe negalėjusi susitaikyti Šakių „Varpo“ mokyklos penktokė Gabrielė Šedbaraitė, akinius nešiojanti nuo pusantrų metukų, išvyko į regėjimo atstatymo stovyklą, kur gavo antrąją galimybę gyventi be akinių.

 

 

 

Giedrė Šedbarienė prisiminė, kad iš pradžių gydytojai mažajai Gabrielei rekomendavo nešioti akinius žvairumui taisyti, o po to jų lęšius vis storino storino storino. Tačiau regėjimas negerėjo. Kiekvieną kartą apsilankiusi akių gydytojos kabinete Gabrielė laukdavo stebuklingų žodžių, kad mato geriau ir akinių lęšius reikėtų šiek tiek paploninti.

„Tada šokinėdavau iš džiaugsmo. Tačiau neilgai, nes po pusmečio ir vėl lęšiai būdavo pastorinami. Nešiojau + 5 dioptrijų akinius. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad juos užsidėjau  visam gyvenimui, – atviravo Gabrielė. – Todėl su viltimi širdyje praėjusių metų rudenį važiavau į Lietuvos sveikuolių sąjungos pirmąją regėjimo atstatymo stovyklą. Ir įvyko stebuklas. Po pratimų akių kraujotakai atstatyti ir raumenims stiprinti pradėjau geriau matyti.“

Kad ir kaip būtų sunku patikėti, aplink mus daug stebuklų, tik mes jų nenorime pamatyti. Po pirmosios stovyklos šakietė akinių visiškai neatsisakė. Dar vis jais naudojosi skaitydama ir atlikdama namų darbus. Tačiau po antrosios regėjimo atstatymo stovyklos, kuri vyko šį pavasarį, akinių į rankas nepaėmė.

„Pirmąsias keturias stovyklos dienas pokyčių nepastebėjau – kartu su visais dariau akių stiprinimo pratimus ir tiek, – prisiminė Gabrielė. – Tačiau per vieną iš rytinių mankštų kažkas akyje truktelėjo,  labai suskaudo galvą. Mama iš karto pastebėjo, kad aš nebežvairuoju. Nuo tada matau geriau.“

Gabrielės mama džiaugėsi, kad po regėjimo atstatymo stovyklos jos dukra atsikratė įpročio nešioti akinius ir pradėjo reguliariai mankštinti akis. Žmonės atsistoja ir iš invalidų vežimėlių, tad labai stengiantis ir tikint, kad galima gyventi be akinių, stebuklas gali įvykti. Tik reikia jį priimti kaip realybę.

„Kad mano dukra mato geriau, gydytoja negalėjo patikėti. Kadangi nauji akiniai buvo išrašyti tik prieš keletą mėnesių, ji nusprendė dar juos palikti, – prisiminė G. Šedbarienė. – Į jokius tradicinės medicinos rėmus netilpo faktas, kad vaikas gali matyti geriau. Ji pasiūlė atvykti pasitikrinti akis po pusės metų.“

Pasak šakietės, ji medikų darbo nekritikuoja, tačiau norėtų sutikti gydytoją, tikintį ir netradicinės medicinos metodais. Tikėjimas ir nusiteikimas gali padaryti labai stiprų poveikį įveikiant bet kokius negalavimus. Žmonės išgyja nuo vėžio, kitų, atrodytų, nepagydomų ligų. Todėl Gabrielės teigimu, ji ieškojo visokių įmanomų būdų atsikratyti akinių.

Visi sutinka, kad televizoriaus žiūrėjimas ir ilgas darbas prie kompiuterio silpnina akis, tačiau nedaugelis per dieną po keletą minučių skiria savo akims pastiprinti ir pailsinti. Matyt iš tiesų žmogus iš prigimties yra tinginys – jam paprasčiau išgerti tabletę, užsidėti akinius, kad tik nieko nereikėtų daryti pačiam.

Norėdami atsikratyti ligų arba, kaip Gabrielė, atsikratyti akinių, žmonės vis dažniau susidomi netradicine medicina. Šiandien vis populiaresnė ir Viljamo Beitso, daugiau nei 30 metų tyrinėjusio regėjimo sutrikimus, psichologinė-–pedagoginė akių pratimų metodika. Ja ir naudojosi regėjimo atstatymo stovyklos organizatoriai.

Kiekvienam pradėjusiam daryti specialius akių pratimus ima stiprėti akių raumenys, todėl laikui bėgant prireikia vis silpnesnių ir silpnesnių akinių. Taip palaipsniui jų visai galima atsisakyti. Teigiama, kad tie žmonės, kuriems reikalingi akiniai vairuoti ar skaityti, po 2–4 dienų sistemingo pratimų darymo akinius padeda į šoną. V. Beitso metodikos esmė labai paprasta: įtemptus raumenis atpalaiduoti, o silpnus – sustiprinti.