Karantinas – didelis iššūkis mūsų psichologinei sveikatai, apie tai pasikalbėti Seimo narys Giedrius Surplys pakvietė žinomą vaikų ir paauglių psichiatrą, dabar Seimo narį Liną Slušnį, kuris sako, kad yra ir teigiamų karantino dalykų. Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad karantino metu gyventi „patogiai“ darosi netgi priimtina, teiravosi, ar po karantino norėsime išeiti iš patogaus gyvenimo?

Karantino metu daugelis vaikus auginančių šeimų susiduria su nemenkais nuotolinio mokymosi iššūkiais. Tiesa, pokalbį pradėjęs žinomas vaikų psichiatras L. Slušnys tvirtino, kad iš tikrųjų ne viskas taip blogai, kai virtualiai gali per dieną apsilankyti Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Kaune ir Šakiuose.

Visgi, pasak L. Slušnio, nuotolinis mokymas ir karantinas vaikams kelia nerimą. Sako, jis dažnai palygina pirmąjį ir antrąjį karantiną: panašūs karantino terminai, tie patys apribojimai.

„Pavasarį, pirmojo karantino metu, ir vaikams, ir suaugusiems buvo daug atrakcijų, smagių naujovių. Prieš pat skelbiant šitą karantiną atsirado daugiau įtampos, nerimo, visa tai sėda kaip dulkės ant šalia esančių šeimos narių – vaikų. Dažniausiai mes, suaugę, savo emocijomis, nerimu dalijamės tarpusavyje ir tai girdi vaikai. Vaikai pradeda jausti – jeigu jau suaugę yra neviltyje, tai ką tuomet jiems daryti...“ – sako vaikų psichiatras ir priduria, kad dažniausiai vaikai tokias situacijas tiesiog nori pakeisti, kad tėvai jaustųsi geriau.

Pasak L. Slušnio, dėl nuotolinio mokymosi didžiuosiuose miestuose grandiozinių problemų nėra. Jo manymu, kaimuose pirmiausiai atsiranda ryšio (interneto) problemos, tuo vaikai netgi manipuliuoja.

„Girdžiu iš tėvų, kad mokytojai užduoda vaikams daug klasės darbų. Manau, ten, kur mokytojai moka įkvėpti mokinį mokytis, mokymosi procesas vyksta sklandžiai. Tačiau yra mokytojų, kurie formaliai duoda užduotis, o jei vaikas jų nesugeba atlikti, tuomet jis kreipsis į arčiausiai esančius – tėvus. Gerai, jei mama ar tėtis gali paaiškinti tuos mokymo dalykus, tačiau jeigu jie negali to padaryti? Ir jeigu dar mokytojas vaiko neišgirsta, tuomet ir vaiko motyvacija mokytis krenta“, – aiškina L. Slušnys.

Pasak vaikų psichiatro, įprastai lankant mokyklą, vaiką mokytis dar gali paskatinti draugai, kitų dalykų mokytojai, o namuose jis lieka lyg uždarame burbule, kuomet niekur nenubėgsi, nieko nepasiklausi.

L. Slušnio įsitikinimu, šiandien ne vienam iškyla klausimas – kodėl mes esame karantine?

„Mes nesame karantine todėl, kad bijome viruso. Bet mes bijom tų mirčių nuo viruso... Ir vaikams reiktų paaiškinti, kodėl mes esame karantine. Jie yra pakankamai supratingi. Paaiškinkime vaikams, kad turime saugoti vieni kitus. Svarbu tai ištransliuoti vaikams. Kad jiems lengviau būtų sėdėti tuose namuose“, – sako vaikų psichiatras.

Viena pokalbio dalyvė teiravosi, kaip paaiškinti vaikui, karantino metu susidūrusiam su artimo žmogaus netektimi.

„Kai minime mirtį, aš kategoriškas šitoje vietoje. Reikia ir sakyti – ne išėjo, nepasitraukė, bet žmogus mirė. Nieko baisaus, jei tai įvardijam ir paaiškinam visą procesą vaikui. Manau, kad nėra skirtumo, kokio amžiaus vaikui apie tai kalbėti. Kartais vaikai geriau susitvarko su blogom žiniom, jeigu jos yra tinkamai pasakytos. Pasakyti reiktų tiek faktų, kiek vaikas užduoda klausimų. Būkit pasirengę pratęsti pokalbį, kuomet tas periodas praeina“, – įsitikinęs L. Slušnys.

Diskusijos dalyvė Aušrinė svečio teiravosi, ką daryti, jei vaikas namuose apskritai neišsako jokių emocijų ir norų dėl mokymosi, o tik žiūri į vieną tašką. Pasak L. Slušnio, mama iš pradžių turėtų pati bandyti aiškintis su vaiku, o vėliau kreiptis pagalbos į mokyklos psichologą.

Seimo narys G. Surplys teiravosi, kas geriau – sakyti vaikams, kad „daryk, ką nori, kad tik kažkaip išgyvenkime karantiną“, ar visgi dėti visas pastangas ir siekti mokslų pasiekimų?

„Teoriškai viską praleisti pro pirštus galima. Tačiau ar pavyks užlopyti mokymosi spragas sugrįžus į mokyklą?“ – svarstė L. Slušnys.

Vaikai mokosi iš namų – ko neturėtų daryti tėvai?

„Jei vaikui nesiseka, nereiktų jam priekaištauti dėl mažų mokslo pasiekimo balų. Tačiau ir nesakyti, kad dabar karantinas, o vėliau pasivysi bendramokslius. Jei vaikas būna namuose, svarbu sukurti saugumo jausmą, kad šalia yra tėvai, kurie pasirengę padėti. O ne priekaištauti, vadinti savo vaiką nevykėliu“, – sako vaikų psichiatras pridurdamas, kad ypač tėvai šiuo metu turėtų stebėti savo žodyną, frazes, kurias sako.

Iš tiesų pandemija, karantinas ir įvairūs ribojimai daugelio žmonių kasdienybę pripildė nerimu, stresu bei kitais psichologiniais sunkumais. Tačiau svečias patikino, kad, jo žiniomis, per karantiną besikreipiančių psichologinės pagalbos nepadaugėjo. Jo nuomone, žmonės dėl baimės apsikrėsti virusu bijo eiti į konsultacijas, taip pat apsilankymus stabdo tarp savivaldybių įvesti judėjimo ribojimai.

„Gyvenam karantine, tam savo burbule, ir mums taip gerai... Bet aš bijau to laiko, kada reikės eiti į darbą, kad reiks išeiti iš to savo burbulo. Gal tai jau yra nenormalu?“ – teiravosi viena diskusijos dalyvė.

Į tokį moters pasvarstymą L. Slušnys atsakė, kad tokių žmonių atsiranda vis daugiau. Pokalbį svečias užbaigė pastebėjimu: ir per karantiną, sėdint namuose, galima atrasti malonių dalykų, kaip viena pokalbio dalyvė pasidalino – išbandyti fraktalinį piešimą.