Miškas gydo – per tylą, kvėpavimą, kvapus, garsus, tekstūras, spalvas. Per buvimą. Bet prašnekus apie miško maudynes, pamatai nuostabą pašnekovo veide arba atsiranda ekspertų, teigiančių, kad terapijos užtenka ir tos, kurią patiria grybaudami, uogaudami ar vedžiodami šunį. Miško terapija, sako diplomuotos šios srities specialistės Andra Stasiulaitienė ir Agnė Stanislovaitytė, yra sąmoningas, lėtas buvimas gamtoje, kai žmogus pasineria į miško aplinką visais pojūčiais, atsiliepia į vedlių kvietimus. Terapijos esmė – būti procese... arba tiesiog išmokti būti.
Miško širdyje – magiška gydykla
Miško maudynių vedliai šypsodamiesi tvirtina, kad vis dar pasitaiko, kai žmonės šią frazę supranta tiesiogiai ir pradeda krautis maudymosi reikmenis. Kiek aiškiau tampa, kai pasakoma, jog kviečia į miško terapiją. Bet ir čia nereikėtų tikėtis nei sporto, nei žygio, nei botanikos pamokos. Taigi kas tai? Psichologija, naujoviškas atsipalaidavimo būdas ar kokia nors sekta? Lietuvoje miško terapija dar palyginti nauja, bet po truputį jau atpažįstama – ypač tiems, kurie gamtoje ieško daugiau nei pasivaikščiojimo. Miško terapija (angl. forest therapy arba japonų shinrin-yoku), dar vadinama miško maudynėmis, pasinėrimu į mišką, yra kilusi iš Japonijos. Ten XXa. devintame dešimtmetyje tokia praktika buvo įgyvendinama valstybiniu lygmeniu, norint suteikti kokybiško poilsio daug dirbantiems miestiečiams. Jie atvykdavo į mišką ir su gidu leisdavosi į sąmoningą patyriminį buvimą, įtraukiant penkis pagrindinius pojūčius – klausą, regą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad laikas miške padeda mažinti stresą, gerina nuotaiką, stiprina imunitetą, net koreguoja kraujospūdį ar cukraus lygį kraujyje. Gydymo procesas prasideda pačioje miško širdyje, o natūralią gamtos terapiją suteikia medžiai ir kiti miško augalai, išskirdami fitoncidus. Šie natūralūs junginiai, randami daugelio medžių ir augalų eteriniuose aliejuose, yra ne šiaip miško magijos dalis, o esmė, dėl kurios miško oras yra toks gydantis. O dar svarbiau, kad besileisdamas į mažiausiai tris valandas trunkančią miško terapijos sesiją dažnas pajunta, kaip susigrąžina tai, ką skubėjimo laikais dažnai praranda – ryšį su savimi.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tyla, atvėrusi širdį
Dabar Lukšiuose su šeima gyvenanti A. Stasiulaitienė kasdienybėje savo žiniomis dalijasi su Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus mokiniais, turi daug patirties socialinio darbo sferoje, o vos prieš savaitę pabaigė LSMU miško terapijos podiplomines studijas.
„Man miškas yra tylus gydytojas – tiek vaikystėje, kai galvoje netilpdavo visi klausimai, tiek dabar, kai ieškau sau vietos ar svarstau, kur galėčiau atsikratyti sunkesnių dienų naštos. Ir kiekvieną kartą jis man atsiliepia tuo pačiu: „aš esu, tu gali sustoti“, – atvirai dalijasi Andra ir čia pat tampa aišku, kaip ji atsirado miško terapijos kelyje. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Jos vaikystės namai buvo Kulautuvos pušyne, ten tuščiaviduriuose kelmuose ji atrasdavo mažas visatas, drąsiai ieškojo miško paslapčių, pūkuotus kirmėliukus kolekcionavo lyg brangakmenius, o kelyje iš darželio ji eidavo užmerktomis akimis, kad geriau išgirstų, ką šnabžda pušys, kaip po kojomis čeža kankorėžiai. Paauglystėje gyvenimo aplinkybės atvedė pas močiutę į Gelgaudiškį, kurio ąžuolai mergaitei dovanodavo raminantį prieglobstį ir miškas ją gydė tyliai: išmokė stebėti, išlaukti, išklausyti. Andra miško terapijos studijas baigė su trečiąja LSM universiteto laida. Ji su saldumu balse kalba apie tai, ko per metus išmoko: „Tai buvo kur kas daugiau nei teorija ir praktika – studijos atvėrė duris į dar gilesnį, nuoširdesnį ryšį su gamta, su kitais žmonėmis ir svarbiausia – su pačia savimi. Nuostabiausias suvokimas, kurį išsinešu, kad gamta mus priima tokius, kokie esame: be kaukių, be melo, be titulų. Miškui mes visi esame pakankami. Šiandien dėkoju gamtai – už tylą, kuri atvėrė mano širdį. Visą šį stebuklą noriu padovanoti ir kiekvienam, dėl to ir leidausi studijuoti, kad galėčiau tapti vedle kitiems, nes tikrasis terapeutas yra miškas. Ir visiems, kas sako, kad ar tik nebūsiu išėjusi iš sveiko proto ir pradėjusi kalbėtis su medžiais, galiu atsakyti, kad mistikos čia nėra – tik gyvas dialogas tarp gamtos ir žmogaus, įvedant sensorines praktikas, stabtelint ramybės stotelėje, pareflektuojant apie atradimus ir patirtis prie puodelio žolelių arbatos. Pati patyriau, kad gamta yra prieinama ir labai veiksminga emocinės gerovės vaistinėlė.“ 
Miško terapijų vedlė Agnė Stanislovaitytė samprotauja, kad apskritai lietuviams ryšys su gamta yra natūralus, o tradicinis žmogaus ir miško ryšys buvo įtrauktas net į lietuvių nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Asmeninio archyvo nuotr.
Perspektyvi sritis
Kita sertifikuota miško terapijos vedlė A. Stanislovaitytė yra kineziterapeutė. Ji tas pačias LSMU podiplomines studijas baigė su antrąja miško terapijos studentų laida. Jos gamtos pajautimas taip pat iš kasdienybės: „Tėtis miškininkas, gyvenau visada prie miško, todėl visi vaikystės žaidimai būdavo paprasti: uogauti, grybauti ar tiesiog suptis ant šakų.“
Agnė dabar miško terapijas veda Visuomenės sveikatos biuro projekto metu, o į maudynes kviečia Lekėčiuose, Gelgaudiškyje. Jose dalyvaujančių kontingentas platus – nuo paauglių iki globos namų bendruomenės. Jei Lekėčiuose miškas vienoks, tai Gelgaudiškyje jis labiau parko tipo, bet terapijos kokybei tai neturi reikšmės – skirtingos vietos, skirtinga aplinka pasiūlo vis kitokių tyrinėjimų, net ir skirtingi medžiai žmones, pasirodo, veikia skirtingai ir tai, sako miško terapijų vedlės, labai vertinga. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Paklausta, kaip apskritai žmonės reaguoja į šią terapiją, Agnė atvira ir lakoniška: „Ko nežinai, tai arba bijai, arba laikai nesąmone. Vieni net nepabandę pasiduoda skepsiui, kiti sako, kad jau ir taip terapinasi, nes vedžioja šunį ar eina grybauti, bet yra ir labai sąmoningų žmonių, kurie pagauna esmę – labai įsijaučia, tyrinėja, po terapijos pasidalina giliomis įžvalgomis.“ Jos manymu, Lietuvoje miško terapija turi šviesią perspektyvą, nes ji lyg ir natūraliai gimsta iš mūsų kultūros – juk seniau žmogus ir miškas buvo vienis. Dabar tas ryšys atstatomas besimaudant miške, bendraujant su juo, bet iš tiesų visada vedant ir vidinį dialogą: sustoti, stebėti, kvėpuoti, leisti gamtai atspindėti būsenas. Tai tas pats, kas rašyti dienoraštį – tik lauke, tarp medžių. Sako, kad kai suteiki gamtai teisę kalbėti, ji šnabžda tai, ką šiomis dienomis dažnam tik ir norisi išgirsti: „Čia saugu.“
Kornelija iš Šakių:
