Prieš dvejus metus išgirsta prostatos vėžio diagnozė iš esmės pakeitė 53-ejų Ričardo Lekavičiaus gyvenimą. Anksčiau aktyviai ūkininkavęs vyras dabar yra atsisakęs daugelio veiklų, tęsia tik darbą Šakių rajono taryboje. Jo prioritetai šiandien nukreipti visai kita linkme – buvimas su artimaisiais, dėmesys fizinei ir dvasinei sveikatai. Šių metų pradžioje jis kartu su žmona įkūrė „Mėlynojo kaspino broliją“ ir ėmėsi atvirai kalbėti apie prostatos vėžį – diagnozę, kuri daugelio vyrų laikoma gėdinga. Į šiuos susitikimus kviečiamos ir moterys, gal net – pirmiausia jos. „Mano gyvybės raktas – žmona“, – sako Ričardas, tik žmonos dėka sugebėjęs pripažinti ligą ir radęs jėgų su ja kovoti.
Vietoj siuntimo pas onkologą – „stebėsim“
Pradėdamas šį jautrų pokalbį R. Lekavičius įspėja: jis nebus trumpas. Pastarieji metai buvo itin intensyvūs, teko išgirsti ne vieną skaudžią žinią ir su ja susigyventi. Dalį patirčių norisi ištrinti iš atminties, kitomis – dalintis, padedant panašioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms.
Ričardas buvo 49-erių, kai organizmas pradėjo siųsti pirmuosius signalus. Vieną dieną, stipriai sušalęs kojas, jis pajuto maudimą apatinėje pilvo dalyje. Praėjo dvi, trys savaitės, bet nemalonūs pojūčiai nesiliovė. Teko apsilankyti pas šeimos gydytoją.
„Kraujo tyrimas parodė padidėjusį PSA lygį. Gavau siuntimą pas urologą, šis išrašė vaistų, liepė lankytis kas tris mėnesius. Sakė stebėsim. Per tą laiką pajungiau dar ir liaudies mediciną, gavau žolelių, palaikančių vyrų sveikatą. Skausmai liovėsi, pakartotinis PSA jau buvo kiek sumažėjęs. Nusiraminau. Šiandien jau žinau, kad mano būklė nebuvo tinkamai įvertinta, padaryta gana didelė medicininė klaida. Su tokiu PSA lygiu, kokį parodė mano kraujo tyrimas, nedelsiant turėjau būti siunčiamas pas onkologus“, – tvirtina R. Lekavičius.
PSA – prostatos gaminamas baltymas, jo kiekio kraujyje rodiklis naudojamas prostatos ligų, ypač prostatos vėžio, ankstyvai diagnostikai.
Ši pasakojimo dalis Ričardui kelia slogius prisiminimus. Atsimena ambulatorijos slaugytojos žvilgsnį, tarsi žiūrėtų į lavoną. Pats tuo metu savo būklės rimtai nevertino – klaidino atsainus gydytojų, pas kuriuos tuomet lankėsi, požiūris. Nebuvo net minties, kad tai gali būti vėžys.
Nuojauta įspėjo, bet protas neigė
„Buvome gavę nacionalinę paramą, rengėmės plėsti ūkį – darbai sekė vienas po kito. Juk jaučiausi visiškai sveikas! Ir staiga aplankė labai stiprus vidinis pojūtis, kad reikia stabdyti projektą, atsisakyti visų planų, kardinaliai keisti gyvenimą. Tai tapo lūžio tašku. Dalį ūkio perleidau sūnui, kitą pardaviau, sau pasilikau tik nedidelį, labiau pramoginį ūkelį. Net nežinau, iš kur kilo tas nujautimas – gal jį tyliai signalizavo prastėjanti sveikata, nors pats to nė nejutau“, – svarsto R. Lekavičius.
Lūžis įvyko vos kelios dienos po trankiai atšvęsto 50-mečio. Tačiau dar turėjo praeiti metai, kol signalus ėmė siųsti ne tik nuojauta, bet ir fizinė organizmo būklė. Ričardas vis dažniau skundėsi maudimu pilve. Žmonos įkalbėtas, vėl apsilankė pas šeimos gydytoją, šįkart kito rajono gydymo įstaigoje. Bet ir čia susidūrė su tuo pačiu požiūriu. Nors PSA lygis buvo dar šoktelėjęs, gydytoja patarė nesijaudinti, esą jo amžiuje tai normalu.
„Davė kažkokių vaistelių, lyg kiek palengvėjo, bet žmona šio reikalo jau nepaleido.
Klaipėdos respublikinėje ligoninėje atlikus išsamius tyrimus, 2024 m. sausį išgirdau diagnozę – antros stadijos prostatos vėžys. Iš trijų siūlytų gydymo būdų pasirinkau radikaliausią – operaciją. Po ilgų nežinios mėnesių buvau apatiškas. Dėl ligos nestresavau, svarbiau atrodė atvykti į Tarybos posėdį, pakelti namo sienas, uždengti stogą. Net paprašiau operaciją iš gegužės nukelti į lapkritį. Tuo metu žmona tyliai darė savo. Netrukus į statybas atvykęs pažįstamas su gydytoja, žmona tiesiai pasakė: gesink traktorių – ir aiškiai įvardijo, kas manęs laukia. Nors iškart nesureagavau, žmonai jau nesipriešinau – buvau operuotas rugpjūtį“, – pašnekovas prisipažįsta negalėjęs susitaikyti su liga, ilgą laiką ją neigęs.
Po operacijos smogė dar viena žinia – histologiniai tyrimai parodė: ne antra, o trečia vėžio stadija, auglys jau išplitęs. Tad gydymą teko pratęsti švitinimo procedūromis ir hormonų terapija. Auglio išplitimą, tikėtina, lėmė tai, kad liga visus metus liko nediagnozuota – prarastas reikšmingas gydymo laikas.
Tipiškas jauno vyro požiūris: patikros – tai nerimta
Švitinimo procedūroms R. Lekavičius du mėnesius važinėjo į Klaipėdos universiteto ligoninę. Ten jis pamatė, kokio masto iš tikrųjų yra onkologinės ligos – švitinimo aparatai be atokvėpio dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o kas valandą gydomi vis nauji penki–šeši pacientai. Srautas nesibaigiantis, tarsi konvejeris. Tarp ligonių – ir gerokai už jį jaunesni žmonės.
Jis tęsia hormonų terapiją. Ligoninėje tenka apsilankyti kas tris mėnesius.
„Turbūt galiu sakyti, kad man pavyko. Gydytoja sakė, kad dar po metų galėsime pradėti eksperimentuoti – didinti tarpus tarp hormoninių vaistų. Bet tų 2027-ųjų dar reikia sulaukti. Dabartinį gyvenimą dėlioju trijų mėnesių periodais. Šiandien tyrimai geri, bet kas bus po trijų mėnesių, niekas nežino. Aš pats tuo labiau nežinau, kas gali būti rytoj“, – pripažįsta pašnekovas.
Vienos kelionės į Klaipėdą metu Ričardui atėjo į galvą mintis, kad jo patirtis gali būti naudinga kitiems. Pasidomėjęs sužinojo, kad Lietuvoje veikia prostatos vėžiu sergančių žmonių draugija, bet jam atrodė svarbu skleisti žinią tarp su šia liga dar nesusidūrusių žmonių, ypač tarp jaunų.
„Kaip parodė mano patirtis, 50 metų – ir tu jau sergi. Bandžiau peržvelgti savo praeitį, prisiminti gyvenimo duobes ir padariau išvadą, kad ligos užuomazgos jau buvo sulaukus 37–38 metų. Tuo metu netrūko visokių gyvenimo lūžių ir organizmas, matyt, į juos reagavo. Maždaug pusę metų be jokios priežasties laikėsi nedidelė, 37,2–37,3 °C, temperatūra, bet niekur nesikreipiau – jaunas, stiprus, maža kas, praeis“, – prisimena Ričardas.
Tokiu atsainiu požiūriu į savo sveikatą jis niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų. Būdamas tarybos nariu R. Lekavičius domėjosi rajono ataskaita Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Paaiškėjo, kad prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje dalyvauja vos 25 proc. rajono vyrų.
„Man pačiam tas amžius dar nebuvo suėjęs. Apskritai apie kažkokias patikras nė negalvojau, nors mano tėvas – onkologinis ligonis. Buvau tipiškas vyras su tipišku požiūriu: esu jaunas, sveikai jaučiuosi, kokios dar patikros, tai nerimta. Va todėl ir kilo mintis, kad turiu kalbėti, privalau būti išgirstas“, – tikina pašnekovas.
Tikisi žmonų, motinų, dukterų pagalbos
Į visuomeninę veiklą R. Lekavičius nėrė kartu su žmona Lijana. Šių metų pradžioje jiedu įkūrė VšĮ „Mėlynojo kaspino brolija“, kurios tikslas – šviesti apie prostatos vėžį ir skatinti ankstyvą diagnostiką. Jau gegužę prasidės susitikimai rajono bibliotekose, bendruomenėse.
Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje kviečiami dalyvauti vyrai nuo 50 metų ar nuo 45-erių, jei šeimoje yra sergančių šia liga. Ričardas amžiaus kartelę leidžia dar žemiau. Jis siekia įtikinti vyrus, kad iš esmės pasitikrinti sveikatą jie privalo bent jau 35-erių.
„Ypač jei esi girdėjęs, kad giminėje kažkas sirgo – tada tokiai patikrai joks amžius nėra per jaunas. Nuo vėžio niekas neapsaugos, „Mėlynojo kaspino brolija“ taip pat, bet yra didelis skirtumas, ar tu sužinai diagnozę labai anksti, ar ligai jau pasiekus trečią stadiją. Mūsų sveikatos apsauga palaiko tą abejingumą, tą atsainų požiūrį į savo sveikatą – susidūriau su tuo pats ir labai skaudžiai. Todėl raginu kiekvieną būti atsakingą už save patį. Mano žinutė paprasta: užėjai į laboratoriją, paprašei atlikti PSA tyrimą, sumokėjai keliolika eurų, gavai atsakymą elektroniniu paštu. Viskas!“ – šią žinutę jis žada skelbti kuo garsiau, kuo platesnėje auditorijoje.
R. Lekavičius pabrėžia, kad tam nereikia nei siuntimo, nei vizito pas urologą, kurio daugelis vyrų vis dar itin vengia. Mitai tebėra gajūs, nors už juos tenka mokėti sveikata ir net gyvybe.
„Dirbsime visais frontais, bendrausime ir su ministerijomis, Ligonių kasa, visuomenininkais, bet pirmiausia su žmonėmis. Esu gyvas, turiu ką pasakyti, galiu kalbėti savu pavyzdžiu, man nereikia dėstyti sausų skaičių. Metas išsklaidyti legendą, kad tikras vyras į ligoninę važiuoja nebent su greitosios pagalbos automobiliu. Labai tikiuosi moterų – žmonų, motinų, dukrų – pagalbos, tik per jas, manau, pavyktų įsukti tą žinojimą, sąmoningumą, atsakomybę už save. Tai irgi mano patirtis. Šiandien esu gyvas tik žmonos dėka, ji – mano gyvybės raktas“, – sako R. Lekavičius, pabrėžiantis, kad tai ne skambūs žodžiai – žmona padarė viską, kad jis, o ne liga laimėtų kovą su laiku.
Indrė iš Šakių:
