Nuo lapkričio 10 dienos prie rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vairo stojo  iki šiol skyriui laikinai vadovavęs  vedėjo pavaduotojas Elvydas Pauliukėnas, į šias pareigas sugrįžęs po 17 metų pertraukos.

 

Iš Ignalinos krašto kilęs ir matematikos mokytojo specialybę Vilniaus pedagoginiame institute įgijęs E. Pauliukėnas į mūsų rajoną atvyko 1978 metais. Kartu su žmona Liucija jis metus mokytojavo Griškabūdžio vidurinėje mokykloje. Dar penketą metų ne tik mokė vaikus matematikos ir astronomijos, bet ir dirbo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

Šiandien Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pareigas einantis E. Pauliukėnas – čia ne naujokas. Vos apšilęs kojas Griškabūdyje, 1984 metais jis buvo paskirtas vadovauti rajono švietimui. „Pradžia buvo nelengva. Daug padėjo Henrikas Zaremba, tuo metu dirbęs Vykdomojo komiteto pirmininku. Supratau, kad mokytojauti yra viena, o vadovauti – visai kas kita, - atviravo pašnekovas. - Čia teko padirbėti net 13 metų, iki 1997 – ųjų.“

Nuo 1997 – ųjų E. Pauliukėnas net 10 metų dirbo mero pavaduotoju, tačiau kartu kuravo ir rajono švietimo reikalus. Paskutinieji septyneri metai, nuo 2007 metų iki šios dienos, buvo tiesiogiai atiduoti švietimui. „Dirbau Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoju. Teko kuruoti neformalųjį ugdymą, Vaiko gerovės komisijų veiklą mokyklose, strateginių plėtros ir veiklos planų sudarymą, Mokymosi visą gyvenimą programos įgyvendinimą. Buvau atsakingas ir už labai gražius ir malonius dalykus - meno saviveiklos kolektyvų parengimą ,,Dainų šventėms“, ,,Dainų dainelės“ konkursams“, - pasakojo pašnekovas.

Anot jo, nors paskutiniuosius 17 metų jis ir nevadovavo Švietimo ir sporto skyriui, tačiau nuo švietimo reikalų niekada nebuvo nutolęs. „Iš šalies stebėjau švietimo sistemos pokyčius. Mačiau, kaip šiltą mokytojo žodį keičia šaltos, negyvos informacinės technologijos, kaip blaškomės tarp Vakarų šalių švietimo sistemų, kaip jas dieviname, o padorios savos sistemos iki šiol taip ir nesugebėjome sukurti, - atviravo E. Pauliukėnas. - Per šį laikotarpį įsitikinau, kad nieko nėra pastovesnio, kaip nesibaigianti švietimo reforma.“

Paprašytas palyginti šiandieninę švietimo situaciją su ankstesne, vedėjas  neslėpė: „Situacija atrodo tragiškai. Mokyklose mažėja mokinių skaičius, o kartu su juo - ir mokytojų krūviai. Kai atėjau vadovauti skyriui, rajone mokėsi devyni tūkstančiai vaikų. Po 17 metų neliko nė keturių tūkstančių. Mokinių sumažėjo daugiau nei per pusę. Pažiūrėkit, kokie emigrantų srautai plaukia į užsienį. Išvažiuoja šeimomis. Švietimiečiai jų tikrai nesustabdys.“

E. Pauliukėno teigimu, nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei aukštosios mokyklos, ruošiančios pedagogus, nebuvo pasirengusios tokiam moksleivių mažėjimui. „Ką tai reiškia? Mažiau mokinių, mažiau ir mokytojų jiems mokyti reikia. Čia gi logiška. Tik mokytojų streikais šios situacijos neištaisysime. Niekad nebus taip, kad būtų leista dirbti su klase, kurioje sėdi keli mokiniai, - patikino vedėjas. - Tokios prabangos sau neleidžia net labiausiai išsivysčiusios šalys. Manau, reikalą keistų teisingas Profesinių sąjungų reikalavimas - mokytojus leisti į užtarnautą poilsį nuo 55 metų. Nuo to mokytojo prestižas tikrai nenukentėtų, atsirastų darbo vietų jauniems pedagogams. Bet tą gali sau leisi tik labai turtinga šalis. Šalis, kurioje yra darbo visiems, kurios jaunimas neieško pragyvenimo šaltinio svetur.“

Pasak pašnekovo, mažėjant vaikų skaičiui, mažėja ir savivaldybių Švietimo skyrių darbuotojų skaičius, o Švietimo ministerijoje, apaugusioje įvairiausiais padaliniais, ne tik kad nesumažėjo, bet ir daugėja. „Tad kokia čia gali būti pažanga. Man atrodo, mes ne visai tuo keliu einame, - tvirtino E. Pauliukėnas. – Turim žinoti, kas ką dirba. Gal pirmiau reikėtų pasidaryti auditą, kad įsitikintume, ar viena įstaiga nedubliuoja kitos įstaigos veiklos. Aš tik savaitę oficialiai dirbu skyriaus vedėju, tačiau matau, kad mes savo darbų neturime kada dirbti, nes vos spėjame atsakinėti į tų įsisteigusių įstaigėlių visokiausius klausimus.“

Pradėjus diskutuoti apie kasmetines brandos egzaminų reformas, vedėjas buvo tiesmukas – negalime stovėti vietoje, turime ieškoti pažangos, tačiau tai, kas vyksta dabar – betvarkė. „Dabar darykim vienaip, o paskui darykim – kitaip. Gal įveskim privalomą matematikos egzaminą – bus geriau. Kam geriau? Nuo ko geriau? – klausė E. Pauliukėnas. – Suprantu, matematika – tai proto gimnastika, tačiau visiems jos tikrai nereikia. Vieni labiau linkę į humanitarinius, kiti – į tiksliuosius mokslus. Pagal tai ir reikėtų profiliuoti, o vėliau ir egzaminus leisti rinktis.“

Paklaustas apie permainas švietimo sistemoje, vedėjas atviravo, kad vienas žmogus ar viena savivaldybė jokių didelių permainų padaryti negali, tačiau dalyvavimas „Lyderių laiko“ projekte, leido susikurti ateities viziją - ką patys savo jėgomis galime pakeisti. „Ar mums pavyks tai įgyvendinti? Ar tai teisinga, ar ne - parodys laikas. Viena aišku, reikia puoselėti pagrindines vertybes – saugią, be patyčių mokyklos aplinką, įdomią veiklą, tvirtas žinias,  leidžiančias mokslus tęsti bet kurioje aukštojoje universitetinėje mokykloje. Priešinamės naujovėms vien todėl, kad jos įvedamos skubotai ir nėra iki galo apgalvotos.“

Pasak pašnekovo, nors „kiekvienas kareivis svajoja būti generolu“, tačiau jis apie kilimą karjeros laiptais jau negalvoja, renkasi jaukią šeimos idilę ir pirmenybę teikia didžiosioms gyvenimo vertybėms - bendravimui su dukromis, anūkais.