Balandžio 2 d. Griškabūdžio gimnazijoje viešėjo garsus lenktynininkas Benediktas Vanagas. Į Griškabūdį sportininkas atvyko mokyklai laimėjus konkursą ir patekus tarp penkiolikos laimingųjų projekte „Profesionalu būti verta“. Jaunimas domėjosi sportininko jaunyste, kaip jis tapo lenktynininku, kokius automobilius yra vairavęs ir kita.

Susitikti su žinomu ralio, žiedinių lenktynių, ralio maratonų ir bekelės varžybų lenktynininku sugužėjo pilna salė. Pokalbis su B. Vanagu prasidėjo apie jo metus, praleistus mokykloje. Sportininkas prisipažino, kad nors tuometinėje penkiabalėje pažymių sistemoje jo pažymių vidurkis buvo keturi su viršum, tačiau geru lankomumu jis nepasižymėjo. B. Vanagas sako, kad tiesiog turėjo daug veiklų: ėmė verslininkauti, važiuodavo į Baltarusiją, pirkdavo akumuliatorius ir juos Lietuvoje pardavinėdavo. O jo pirmasis darbas, už kurį gavo atlyginimą ir nusipirko garso stiprintuvą, buvo aplinkos tvarkymas vaikų darželyje Zarasuose.

„Aš pradėjau važinėti nuo 14-os metų, be teisių. Nors man iki mokyklos eiti buvo dvi su puse minutės, bet kadangi turėjau automobilį, tai važiuodavau aplinkui ratą, maniau esąs greičiausias Vilniuje... Gal dabar taip nedaryčiau“, – sako B. Vanagas.
Susitikimą moderavęs Griškabūdžio gimnazijos mokinių tarybos pirmininkas Dominykas Šiugžda domėjosi, ar B. Vanagas jaunystėje krėsdavo išdaigas. Svečias prisiminė, kad, pasidaręs iš gumos kamuoliuką, jį padegė ir išmetė per daugiabučio namo langą tiesiai praeiviui ant kostiumo. Dėl tokio elgesio Benediktui neteko švęsti savo gimtadienio...

Jaunimas teiravosi, kaip B. Vanagas nusprendė tapti lenktynininku. Svečias atviravo, kad jaunystėje buvo tikras gatvių siaubas ir nusprendė parodyti kitiems lenktynininkams, kad jis važiuoja geriausiai.

„Keistas dalykas nutiko. Kartą nuvažiavau į prie Kauno esantį Nemuno žiedą. Nežinau kodėl, bet pasiėmiau trenerį. Kam taip padariau – neaišku, nes juk buvau greičiausiais Vilniuje. Po visos dienos treniruočių jis man sako: „Benediktai, apvažiuok ratą taip greitai, kaip tik gali.“ Aplėkiau trijų kilometrų žiedą per vieną minutę trisdešimt sekundžių. Tada su mano automobiliu apvažiavo treneris. Ir aplenkė mane dešimt sekundžių. Gyvenime dešimt sekundžių nereiškia beveik nieko, o automobilių sporte yra labai daug. Tą akimirką iš geriausio aš tapau paskutiniu. Nuo tada prasidėjo mano, kaip lenktynininko, karjera“, – pasakojo svečias ir pridūrė, kad varžybose dalyvauja su įvairių markių automobiliais: „Škoda“, „Subaru“, „Mitsubishi“, „Porche“, „Toyota“ ir kitomis.

Moksleivius labiausiai domino Dakaro ralio užkulisiai. Pasak B. Vanago, šiose varžybose komandos klausimas yra labai svarbus, o norint tapti komandos nariu, reikia būti geriausiu.

„Lenktynininkas be komandos yra visiškai niekas. Čia egzistuoja viena taisyklė: komanda stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis. Pavyzdžiui, mechanikas neprisuka automobilyje vieno varžto, mes išvažiuojame į trasą, tas varžtas atsipalaiduoja ir mes sustojam. Ir visiškai nesvarbu, kokį biudžetą turi komanda, koks kietas yra vairuotojas, geras automobilis, užtenka vieno žmogaus, kuris nepadaro savo darbo iki galo. Todėl reikia kelti visų komandos narių kompetencijas“, – sako lenktynininkas.
B. Vanagas atskleidė, kad geriausias jo talismanas varžybose – geras pasiruošimas. Jis paminėjo, kad žmonės prieš varžybas jam dovanoja meškiukus, automobiliukus, net šventintos duonos.

„Jei tu gerai pasiruošei, tuomet esi sėkmingas. Nes 80 procentų darbo jau būna padaryta prieš Dakaro varžybas“, – įsitikinęs lenktynininkas.

Jis moksleivių teiravosi, kokia, jų nuomone, yra sėkmės formulė. Anot B. Vanago, užsispyrimas yra net 33 procentai sėkmės. O geriausia motyvacija jam – tikėjimas.

„Dar yra svarbus vienas faktorius – profesionalumas. Ir galimybė patekti į mūsų komandą yra, jei tu esi profas. Jei tu esi profesionalas, tai tu esi geidžiamas visur. Profesionalo taisyklė pakankamai paprasta: tai „dešimties tūkstančių valandų“ taisyklė: kai žmogus nuoširdžiai gilinasi į tam tikrą sritį dešimt tūkstančių valandų, jis galiausiai supranta, kad jau nieko nebesupranta, bet aplinkiniai jį ima vadinti meistru, specialistu arba profesionalu“, – sakė B. Vanagas.

„Tačiau neįmanoma koncentruoti dėmesio 10 valandų per dieną. Tai jeigu tai darysime kokias dvi valandas per dieną, kol tapsime profesionalu, užtruks ir 15, ir 20 metų“, – kalbėjo lenktynininkas.

B.Vanagas atviravo, kad turėjo unikalią galimybę bendrauti su „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviais – Alfredu Bumblausku, Selemonu Paltanavičiumi, Zita Kelmickaite ir kitais, iš kurių pasisėmė daug žinių.  

B. Vanagas pasakojo, kad idėja rengti projektą „Profesionalu būti verta“ ir lankytis mokyklose jam kilo todėl, kad būtų galimybė susitikti su jaunimu.

„Aš bendrauju su jaunimu, kuris, jei bus kietas, po 20 metų valdys Lietuvą. Aš noriu pažinoti tuos geriausius“, – patikino lenktynininkas.

Jis dar pasidalino įspūdžiais, kaip praeitais metais užsimojo savo rėmėjams išdalinti ir iškelti 100 Vyčio vėliavų ir patikino, kad fiziškai tai padaryti buvo be galo sudėtinga.

„Iškelti 100 vėliavų – tai tarsi Dakaras, aš įveikiau beveik 10 tūkst. kilometrų“, – pasakojo svečias.

Gimnazistai teiravosi, ar garsus lenktynininkas turi svajonių. B. Vanagas pabrėžė, kad svajoti reikia atsakingai, nes svajonės kartais pildosi.

„Norėjau turėti sportinį automobilį, vėliau „Porsche“. Atėjo momentas, kai visko, ko norėjau, turėjau. Supranti, kad nebelieka svajonių. Išsigandau. Dabar mano svajonės ne materialios... Norėčiau, kad Lietuva taptų Pasaulio supervalstybe, ir tai galėtumėte padaryti jūs“, – sakė B. Vanagas.