Du mėnesius Šakių rajono pedagoginėje – psichologinėje tarnyboje mūsų rajono mamoms vyko psichologiniai mokymai „Kaip kalbėti, kad vaikas klausytų ir kaip klausyti, kad vaikas kalbėtų?“. Naujausiomis žiniomis ir patirtimi kiekvieną gegužės ir birželio ketvirtadienį dalijosi psichologė Aušra Jakavičienė ir jos kolegė Joleta Norkienė.

Nuotr. Mamos džiaugėsi mokymuose sužinojusios begalę būdų, kaip galima spręsti kylančias problemas, kaip išvengti konfliktinių situacijų ir nemenkinti vaiko asmenybės.

Pasak A.Jakavičienės, labai svarbu, kad mūsų vaikai mokėtų atpažinti jausmus, žinotų ir jaustų ribas tiek šeimoje, tiek už jos ribų, kad tėvai galėtų susikalbėti su vaikais nežemindami ir neskaudindami vieni kitų. Todėl ir kilo mintis sudaryti tėvams sąlygas pasimokyti pozityvios tėvystės. Taip atsirado tėvų mokymai, kuriuose buvo bandoma atsakyti į klausimus: Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų? Kaip tėvams klausyti, kad vaikai kalbėtų? Šiuose mokymuose dalyvavo mūsų rajono skirtingų specialybių mamos - pedagogės, medikės, buhalterės, socialinės darbuotojos. Jos išklausė paskaitas kaip padėti vaikams susidoroti su savo jausmais, kaip išmokti patrauklaus tarpusavio bendradarbiavimo, kaip rasti alternatyvą bausmėms, kaip skatinti vaikų savarankiškumą, išmokti pagirti ir išlaisvinti iš jiems skirtų vaidmenų.

 
Pedagoginės – psichologinės tarnybos psichologė pateikė du pavyzdžius iš savo asmeninių pastebėjimų apie netinkamą tėvų elgesį su vaikais gydymo įstaigoje ir prekybos centre. Pirmoji situacija vyksta prie gydytojo kabineto. Išeina gydytojas ant rankų laikydamas maždaug ketverių metų berniuką. Jam susiūta žaizda. Gydytojas verkšlenantį, liūdną berniuką perduoda mamai ir pasako, kad žaizda sutvarkyta. Mama meiliai priglaudžia vaiką ir šnibžda: „Na, mažuli, neverk, tu juk vyras, pakentėk“. Atrodo, viskas puiku. Žaizda sutvarkyta. Šalia mylinti mama. Tačiau įsiklausykite ką ji kalba savo vaikui? Jis negali liūdėti, negali verkti, nes yra vyras. Kokios tokio mūsų elgesio pasekmės? Kai užauga mūsų berniukai, mes stebimės, kodėl mūsų Lietuvos vyrai nesupratingi, neužjaučiantys, užsidarę, problemas sprendžia atsiribodami tylos siena prie televizoriaus su laikraščiu rankose, nemoka net verkti. Tuomet atsigręžkime į vaikystės periodą ir pamatysime, kad būtent taip mes, mamos, išmokėme elgtis savo vaiką. Vaikas tikriausiai būtų pasijutęs geriau, jei mama būtų pasakiusi: „Tau tikriausiai labai skauda, suprantu, paverk, gal pasijusi šiek tiek geriau. Gal galėčiau tau kaip nors padėti?“. Mamos meilė nesikeičia nei pirmoje nei antroje situacijoje. Tačiau vaiko supratimas apie gyvenimą ir jausmus abiem atvejais bus visiškai skirtingas.

Kita situacija vyko Senukų prekybos centre. Mama, tėvas ir maždaug 12 metų paauglys apsipirkinėja. Tėvas perka statybines medžiagas. Berniukas pribėga iš vienos pusės ir stengiasi tėčiui padėti sukrauti prekes, bet šis jį nuveja į šoną ir dar pasako, kad netrukdytų. Tuomet berniukas nubėga padėti iš kitos pusės. Tėvas rikteli dar griežčiau, kad šis painiojasi. Vaikas nuliūdęs pasitraukia. Ko mes galime tikėtis po tokio elgesio? Kai mums reikės vaiko pagalbos, mes jos nesulauksime. Tuomet guosimės ir pyksime, koks mūsų vaikas tinginys. Kokią žinią vaikui siuntė savo elgesiu tėvas? Kaip jautėsi paauglys? Nepilnavertiškumas, liūdesys, gėda. Pagalvokime, kaip mums, suaugusiems, patiems išgyventi tokius jausmus, kad suprastume, kaip jaučiasi šis paauglys.

A.Jakavičienės teigimu, tai tik keletas pavyzdžių, tačiau, akivaizdu, kad tėvams reikalingos žinios ir mokymai, kaip bendrauti su savo vaikais. Mamos labai šiltai atsiliepė apie joms surengtus mokymus ir džiaugėsi sužinojusios begalę būdų, kaip galima spręsti kylančias problemas, kaip išvengti konfliktinių situacijų ir nemenkinti vaiko asmenybės. Mokymai padėjo apmąstyti bendravimą su savo vaikais, išmokė kalbėti taip, kad vaikas klausytų, ir klausytis, kad vaikas norėtų kalbėti.