Asta GVILDIENĖ

Savarankiškas mokymasis namuose Švietimo ir mokslo ministerijos leidimu šalyje vykdomas nuo 2003 metų. Tačiau mūsų krašte tai nėra alternatyva valstybinei švietimo sistemai, kas labai populiaru užsienio anglakalbėse šalyse, kur patys tėvai namuose gali mokyti savo vaikus.

Moko tik mokytojai

Pasak rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyresniojo specialisto Gintaro Demeniaus, praėjusių metų birželio mėnesį patvirtinti nauji mokymosi formų ir mokymo organizavimo tvarkos aprašo pakeitimai mokymąsi namuose leidžia tik dėl labai rimtų priežasčių: ligos, patologinės būklės,  specialiųjų ugdymosi poreikių ir t.t. Tačiau apie mokymąsi namuose, kai tėvai moko savo vaikus, jis nėra girdėjęs. „Nuostatai aiškiai apibrėžia pavienio mokymosi formų organizavimo būdus, - teigė jis. – Tai individualus mokymas, kai mokinį namuose moko atvykstantys pas jį dalykų mokytojai. Taip pat savarankiškas, kai mokinys pats mokosi, tik mokykloje jam suteikiamos mokytojų konsultacijos. Be abejo, ir vis populiarėjantis, bet kol kas mūsų rajone nevykdomas nuotolinis būdas. Šio mokymo būdo praėjusiais metais labai siekė Gelgaudiškio vidurinė mokykla, tačiau dėl mokyklų tinklo reformos jiems nepavyko to įteisinti.“

 
Galima tik diskutuoti

Mūsų šalyje yra taikomas kasdienis grupinis vaikų mokymas, kurį patvirtina švietimo ir mokslo ministras. Vaikai iki 16 metų privalo lankyti mokyklą. Kitais atvejais tėvai gali būti baudžiami. Apie mokymą, kai namuose tėvai moko savo vaikus, matyt, nėra ir ko kalbėti, nes vienam iš tėvų greičiausiai neliktų laiko dirbti. Švietimo ir sporto skyriaus specialistas sako, kad savarankiškas mokymas Lietuvoje būtų galimas, jeigu būtų sutvarkyta tokio ugdymo sistema. Labiausiai nerimaujama dėl to, ar tėvams užtektų kvalifikacijos ir žinių mokyti savo atžalas namuose. Tiesa, yra daugybė tėvų, kurie, galima sakyti, moko savo vaikus namuose, tik jau po pamokų. Taip yra dėl keleto priežasčių: arba vaikai nesusikaupia ir pamokos metu neįsisavina žinių, arba mokytojas neišaiškina iki galo, arba tėvai patys nori pasitikrinti vaikų žinias.

Mokslininkai teigia, kad žmogaus gabumus lemia prigimtis, todėl mokykloje - vieni pirmūnai, kiti atsilikėliai – pats žmogus, kaip individas, nesvarbus. Vyrauja teorija, kad mokyklai reikia standartinio mokinio, gero švietimo sistemos programos atlikėjo, o ne kūrybiško individualisto. Ne lengviau ir negabiam vaikui. Jam nuolat primenama, kad yra netikęs, ir taip jis yra nuolat traumuojamas. Pamokos trukmė mokykloje nustatyta visiems vaikams vienoda, neatsižvelgiant nei į individualius poreikius fizinei veiklai, nei į amžiaus ypatumus – mažesniems ir ypač aktyviems vaikams sunku išsėdėti 45 minutes. Priverstinis lankomumas, priverstinis užimtumas, priverstinė niveliacija (kai visi mokosi vienodų dalykų, nepriklausomai nuo polinkių ir gebėjimų) ir kolektyvizacija (mokinys mokosi toje klasėje į kurią jį paskiria) ne vienam mokiniui sukelia  pasipriešinimą, individas pradeda maištauti. Psichologai teigia, kad iš to mokykloje kyla tokios problemos, kaip  nepažangumas, patyčios, psichologinis spaudimas ir smurtas, depresija, savižudybės... Žiūrint iš kitos pusės, vaikui yra būtina bendrauti su bendraamžiais, nes vieni tėvai negali visapusiškai išugdyti vaiko. Paprasčiausiai tam neturi pakankamai laiko. Besimokydami mokykloje, vaikai išmoksta gyventi visuomenėje, pasitikėti savimi.