Šakių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja Odeta Rekešienė tikina, kad policijoje daug erdvės augti, kilti karjeros laiptais, o kolegoms ir visiems linki bet kurioje situacijoje išlikti žmogumi. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Artėjant Policijos – Angelų sargų – dienai kalbiname ilgametę Šakių rajono policijos komisariato pareigūnę, Veiklos skyriaus vyresniąją tyrėją Odetą Rekešienę, kuri sako nė karto nesigailėjusi, kad pasirinko šį kelią. Profesinės šventės proga už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą Marijampolės apskr. vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Harimantas Poškevičius pareiškė pareigūnei padėką.
Papasakokite apie save.
Esu griškabūdietė. Po vidurinės, tai buvo 1990-ieji, pradėjau dirbti milicijoje, ankstesniame policijos pastate Birutės gatvėje. Atkūrus Nepriklausomybę tapau policijos pareigūne, įstojau į Policijos akademiją, tačiau mokslus pakeitė vaikų auginimas ir tik vėliau mokslus pabaigiau V. A. Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje – teisės studijų programą. 32-eji metai dirbu pareigūne Šakių rajono policijos komisariate.
Kas pirmiausia pastūmėjo, paskatino tapti policijos pareigūne?
Šiandien neturiu kažkokio konkretaus atsakymo, kodėl norėjau tapti policijos pareigūne. Atsimenu, dar besimokydama mokykloje parašiau į tuomet tik Minske veikusią milicijos mokyklą, kad joje noriu studijuoti ir gavau atsakymą, kad „atsiprašome, bet merginų nepriimame“. Tokie laikai buvo. Nuo mokyklos mane žavėjo ir istorija, bet pasirinkau policijos pareigūnės kelią. Kaip ir brolis bei vyresnėlis sūnus Justas. Vyras Virginijus taip pat pareigūnas, tik dirba priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.
Prieš tris dešimtmečius pareigūno duoną kremtančių moterų buvo vienetai?
Šakių policijos komisariate buvo iš viso per 100 etatų, o pareigūnių moterų – gal penkios–šešios. Tuomet moterys dirbo Nepilnamečių, Pataisos inspekcijos skyriuose, t.y. darbas buvo labiau kabinetinis, tačiau vyrų buvom truputį lepinamos. Be abejo, teko ir patruliuoti. Šiandien policijoje dėl lyties nėra taikoma jokių lengvatų ar išimčių. Mūsų darbe negali būti skirstymo į vyrus ar moteris. Yra pareigos ir jas privaloma atlikti gerai.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs šį karjeros kelią?
Tikrai reikia ne vien fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo. Be abejo, man darbe padeda ir patirtis. Galbūt moterims lengviau pavyksta rasti kompromisą įvairiose konfliktinėse situacijose. Tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, manau, svarbu rasti bendrą kalbą su visais, į policiją patekę žmonės ne visi yra blogiukai, kiekviena situacija yra skirtinga. Net ir paskyrus administracinę nuobaudą kai kurie pasako „ačiū“... Be abejo, per tiek metų darbe būta įsimintų įvykių, kurių negali pamiršti, kurie paliečia labai asmeniškai, tuomet ieškai pagalbos... Tam yra šeima, draugai, kolegos.
Papasakokite apie savo dabartines pareigas?
Nuo 2016 metų dirbu Veiklos skyriuje. Per 32-ejus metus, kai pradėjau policijos pareigūnės karjerą, įvyko nemažai pokyčių šioje srityje. Šiandien viskas modernizuota. Pažiūrėkit, kokiose gražiose patalpose dirbam, prisimenu, ateidavom į darbą, nuo pečiaus stalai būdavo pelenais apkritę. Šiandien pareigūnams suteiktos visos sąlygos dirbti, tik reikia motyvacijos ir noro. Aišku, reikia ir patiems tobulėti, teisės aktai keičiasi dažnai, daug naujovių.
Policijoje daug erdvės augti, kokie jūsų ateities planai?
Taip, čia gera erdvė augti, plėsti specifines žinias. Manau, policijos pareigūnai turi būti universalūs, išmanyti platų spektrą sričių. Manau, kad kiekvienas pagal gebėjimus ir išsilavinimą gali dalyvauti atrankose ir siekti karjeros. Aš asmeniškai esu patenkinta tuo, ką pasiekiau savo karjeroje, dar negalvoju tarnybą palikti, bet aukštesnių postų lai siekia jaunimas.
Kokia jūsų akimis šiandieninė policija?
Ir nors į pareigūnus vis dar pirmiausia žiūrima kaip į baudėjus, visuomenės pasitikėjimas policija auga. Per mano darbo praktiką buvo nuolat vykdomos reformos, šiuo metu dirbu prie penkto komisariato vadovo. Manau, kad kiekvienas jų ateidamas į kolektyvą atsineša kažką naujo. Visgi, manau, policijos pareigūno darbas be pašaukimo būtų tiesiog neįdomus, pareigūnas net ir ne tarnybos metu turi būti pareigūnu.
Ar nesigailite pasirinkto pareigūnės kelio?
Dar nė karto nepasigailėjau, kad pasirinkau šitą kelią. Uždariusi darbovietės duris, už jų stengiuosi palikti ir visą dienos patirtį. Mėgstu laisvalaikiu paimti ir paskaityti knygą. Neseniai baigiau skaityti Evos Schloss knygą „Gyvenimas po Aušvico“. Kol vaikai buvo namuose, mėgdavau tortus ir pyragus kepti, bet dabar abu sūnūs jau savarankiški. Namuose tik augintinis Bobis. Mėgstam su vyru pakeliauti, per karantiną buvo gera proga aplankyti ir atrasti iš naujo Lietuvą.
Ką Angelų sargų dienos proga palinkėtumėte kolegoms, ypač jaunimui?
Supratimo, pagarbos, tolerancijos vieni kitiems bei aplinkiniams. Kad nepamirštų ištiesti vienas kitam pagalbos ranką. Palaikyti vienas kitą. Anksčiau buvo šiek tiek kitoks bendravimas ir su kolegomis... Manau, svarbiausia bet kurioje situacijoje išlikti žmogumi.
Prieš tris dešimtmečius pareigūno duoną kremtančių moterų buvo vienetai?
Šakių policijos komisariate buvo iš viso per 100 etatų, o pareigūnių moterų – gal penkios–šešios. Tuomet moterys dirbo Nepilnamečių, Pataisos inspekcijos skyriuose, t.y. darbas buvo labiau kabinetinis, tačiau vyrų buvom truputį lepinamos. Be abejo, teko ir patruliuoti. Šiandien policijoje dėl lyties nėra taikoma jokių lengvatų ar išimčių. Mūsų darbe negali būti skirstymo į vyrus ar moteris. Yra pareigos ir jas privaloma atlikti gerai.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs šį karjeros kelią?
Tikrai reikia ne vien fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo. Be abejo, man darbe padeda ir patirtis. Galbūt moterims lengviau pavyksta rasti kompromisą įvairiose konfliktinėse situacijose. Tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, manau, svarbu rasti bendrą kalbą su visais, į policiją patekę žmonės ne visi yra blogiukai, kiekviena situacija yra skirtinga. Net ir paskyrus administracinę nuobaudą kai kurie pasako „ačiū“... Be abejo, per tiek metų darbe būta įsimintų įvykių, kurių negali pamiršti, kurie paliečia labai asmeniškai, tuomet ieškai pagalbos... Tam yra šeima, draugai, kolegos.
Papasakokite apie savo dabartines pareigas?
Nuo 2016 metų dirbu Veiklos skyriuje. Per 32-ejus metus, kai pradėjau policijos pareigūnės karjerą, įvyko nemažai pokyčių šioje srityje. Šiandien viskas modernizuota. Pažiūrėkit, kokiose gražiose patalpose dirbam, prisimenu, ateidavom į darbą, nuo pečiaus stalai būdavo pelenais apkritę. Šiandien pareigūnams suteiktos visos sąlygos dirbti, tik reikia motyvacijos ir noro. Aišku, reikia ir patiems tobulėti, teisės aktai keičiasi dažnai, daug naujovių.
Policijoje daug erdvės augti, kokie jūsų ateities planai?
Taip, čia gera erdvė augti, plėsti specifines žinias. Manau, policijos pareigūnai turi būti universalūs, išmanyti platų spektrą sričių. Manau, kad kiekvienas pagal gebėjimus ir išsilavinimą gali dalyvauti atrankose ir siekti karjeros. Aš asmeniškai esu patenkinta tuo, ką pasiekiau savo karjeroje, dar negalvoju tarnybą palikti, bet aukštesnių postų lai siekia jaunimas.
Kokia jūsų akimis šiandieninė policija?
Ir nors į pareigūnus vis dar pirmiausia žiūrima kaip į baudėjus, visuomenės pasitikėjimas policija auga. Per mano darbo praktiką buvo nuolat vykdomos reformos, šiuo metu dirbu prie penkto komisariato vadovo. Manau, kad kiekvienas jų ateidamas į kolektyvą atsineša kažką naujo. Visgi, manau, policijos pareigūno darbas be pašaukimo būtų tiesiog neįdomus, pareigūnas net ir ne tarnybos metu turi būti pareigūnu.
Ar nesigailite pasirinkto pareigūnės kelio?
Dar nė karto nepasigailėjau, kad pasirinkau šitą kelią. Uždariusi darbovietės duris, už jų stengiuosi palikti ir visą dienos patirtį. Mėgstu laisvalaikiu paimti ir paskaityti knygą. Neseniai baigiau skaityti Evos Schloss knygą „Gyvenimas po Aušvico“. Kol vaikai buvo namuose, mėgdavau tortus ir pyragus kepti, bet dabar abu sūnūs jau savarankiški. Namuose tik augintinis Bobis. Mėgstam su vyru pakeliauti, per karantiną buvo gera proga aplankyti ir atrasti iš naujo Lietuvą.
Ką Angelų sargų dienos proga palinkėtumėte kolegoms, ypač jaunimui?
Supratimo, pagarbos, tolerancijos vieni kitiems bei aplinkiniams. Kad nepamirštų ištiesti vienas kitam pagalbos ranką. Palaikyti vienas kitą. Anksčiau buvo šiek tiek kitoks bendravimas ir su kolegomis... Manau, svarbiausia bet kurioje situacijoje išlikti žmogumi.
Eduardas iš Griškabūdžio:
