Rugsėjo 10 d. Vilniuje kilęs ir tris paras siautėjęs gaisras „Jozitos“ dujų pilstymo stotyje įeis į šalies pramoninių nelaimių istoriją. Trys paros, trys gaisriniai traukiniai, aštuonios dujų cisternos, kelios dešimtys ugniagesių, daugybė rizikingų, bet pasiteisinusių sprendimų – visa tai tapo tikru išbandymu didelei profesionalų komandai. Tarp įvykyje dalyvavusių pareigūnų – ir šakietis Marius Pavalkis, Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas.
Jis dalijasi šia ir kitomis įsimintinomis darbinėmis istorijomis, kurių per septynerius metus spėjo patirti daugiau negu jo kolegos kartais patiria per trisdešimtmetį, nes pastarieji keleri metai buvo kupini nestandartinių įvykių. Tačiau balse negirdėti jokio patoso, tik aiškus žinojimas, jog yra savo kelyje.
Ant parako statinės
Į nelaimės vietą „Jozitos“ teritorijoje Marius atvyko net ir ne tarnybos metu, nes pagal išvykusių pajėgų skaičių iškart suprato – rimti reikalai.
„Susikroviau kompiuterį, radijo stotį, laidus, skirtus įrangai įkrauti, – tokių priemonių dideliuose įvykiuose vis pritrūksta – ir išvažiavau. Mintyse jau dėliojosi algoritmas“, – šviežius įvykius prisimena jis. Atvykęs, kaip ir tikėjosi, įsitikino, kad pavojus – milžiniškas.
„Dujų gesinti negalėjome, reikėjo aušinti cisternas ir kuo greičiau atitraukti žmones bei techniką. Teko reaguoti greitai, bet vienas po kito sekė trys sprogimai, paskutinis – pats galingiausias. Jo metu kolegos buvo įmonės siurblinėje, pastate už mažiau nei šimto metrų nuo sprogimo vietos. Pirmas klausimas – ar gyvi? Atsiliepė, kad gyvi. Palengvėjo... Nes blogiausias gelbėtojas yra žuvęs ar sužeistas gelbėtojas“, – dalijasi šakietis ir priduria, kad šis gaisras visiems buvo visiškai nauja patirtis, nes apie tokius įvykius iki šiol tebuvo galima pasiskaityti vadovėliuose. Saugumas, sako Marius, buvo pirmame plane: „Tokiuose įvykiuose gelbsti priedanga arba atstumas. Jei matai liepsną, vadinasi, ir ji mato tave. Tačiau ugniagesiai vis tiek ryžosi eiti ten, kur pavojingiausia. Viskas buvo sprendžiama vietoje, o priimti sprendimai, kaip matome, pasiteisino.“
Įspūdinga detalė, bylojanti apie gaisro mastą, buvo ir ta, jog vandens poreikiui užtikrinti pasitelkti net trys gaisriniai traukiniai iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių.
„Vienas traukinys gaisre jau įvykis, o trys... nesu girdėjęs, kad Lietuvoje kada nors būtų reikėję tiek“, – teigia Marius.
Marius Pavalkis savo kelią pasirinko dar mokykloje ir nesigaili, todėl apie šią profesiją, jei tik yra kviečiamas, pasakoja ir mokiniams. Asmeninio archyvo nuotr.
Pamokos ir emocijos
Šis gaisras, samprotauja M. Pavalkis, atvėrė akis.
„Faktas, kad įmonėje kažkas nutiko ne taip, kaip turėjo. Neveikė jokios priešgaisrinės sistemos. Tokiu pavojingumu pasižyminčiame objekte tikiesi tvarkos kaip operacinėje, o atvirai pasakius – pieninėje esu matęs didesnę tvarką nei čia“, – kritiškai vertina pareigūnas ir stebisi, kad teritorijoje dirbo vos vienas darbuotojas. Be to, tokios nelaimės priverčia peržiūrėti reglamentavimą, nes seniai statyti objektai gal ir atitiko to meto reikalavimus, bet dabartiniu požiūriu jų saugumo lygis nebūtinai pakankamas. Tačiau spekuliuoti apie gaisro kilmės priežastis jis nesiima, vyksta tyrimas, o kai bus išvados, jas visuomenė tikrai išgirs.
Jis sako, kad profesine prasme džiaugiasi, kad situaciją pavyko suvaldyti – gaisras neišplito, pavyko išvengti žmonių aukų, vadinasi, buvo pasirinkta tinkama taktika.
O kaip su emocijomis, kurios užklumpa? Marius neneigia, kad jų tikrai būna: „Adrenalinas būna ir asmeninis, ir kolektyvinis, bet bijoti negalime – už mūsų nieko nėra. O su emocijomis dorojamės taip pat tarpusavy – pasidalijame, išsiventiliuojame, o prireikus turime ir psichologą.“
Savo rogėse
M. Pavalkis savo kelią pasirinko dar mokykloje.
„Tėtis neverbavo, bet, žinoma, per jį galėjau užuosti gaisrinės kvapą. Vieniems jis nepatinka, o man patiko“, – šypsosi Marius.
Baigęs Vilnius Gedimino technikos universitete gaisrinės saugos bakalaurą ir magistrą, Marius turi ir kvietimą į doktorantūrą, kurį dar svarstys. Pajėgų valdymo skyriuje jis dirba nuo 2019 m., o realybėje skaičiuoja septynerius tarnybinės patirties metus. Per tą laiką, prisimena pašnekovas, teko susidurti su ne vienu rezonansiniu įvykiu: daugiabučių sprogimai Dzūkų ir Viršuliškių gatvėse, krovininio DHL lėktuvo avarija, atliekų rūšiavimo įmonės gaisras.
„Nesinori, kad tokie įvykiai kartotųsi, bet įvyksta. Esi ten, kur turi būti, ir darai viską, ką reikia daryti“,– tvirtina jis ir ragina jaunimą rinktis gaisrinę saugą, nes Lietuvai trūksta aukštesnio lygmens vadovų ir specialistų.
„Priešgaisrinės apsaugos sistema – panaši kaip kariuomenėje. Jei visi mokės tik šaudyti, bet nebus įgudusių planuoti, rašyti, skaičiuoti, koordinuoti – sistema neveiks. Čia reikia įvairiausių kompetencijų. Džiaugiuosi, kad šiemet į gaisrinės saugos studijas įstojo 12 pirmakursių. Skaičius atrodytų nedidelis, bet po metų, kai grupės visai nesusidarydavo, tai – didelis laimėjimas“, – kalba Marius, pats mielai priimantis kvietimus užsukti į mokyklas pasidalinti savo patirtimi.
Ugniagesio kelias ne tik profesija – tai prasmingas pašaukimas, nes ugnies akivaizdoje stipriau už adrenaliną visada juntamas pareigos kvapas.
Eduardas iš Griškabūdžio:
