Gintarė MARTINAITIENĖ Liepos 11-oji - paskutinė Šakių rajono apylinkės teismo pirmininko Arturo Raukčio darbo diena. Nors, kaip prisimena jis, darbo pradžia prieš beveik 19 metų nebuvo lengva, tačiau darbo rezultatai kalba patys už save. Kadenciją A. Rauktys baigė iškelta galva, su Teisėjų tarybos Padėka rankose. Nuo šiol jis dirbs garbingą teisėjo darbą.
Nuotr. A. Rauktys nuo šiol dirbs teisėju. Jis džiaugiasi, kad turės galimybę rimčiau pasigilinti į teismų praktiką, labiau atsidėti teisėjo darbui.
Įstatymas yra įstatymas
Eiti teisėjo ir kartu teismo pirmininko pareigas Šakių apylinkės teisme A. Rauktys buvo paskirtas 1993 metais. 2007 metų liepos 11 dieną prasidėjo antroji teismo pirmininko kadencija ir, kaip sakė A. Rauktys, jau tuomet jis žinojo, kad 2012 metų liepos 11-oji bus paskutinė kadencijos diena. Pagal įstatymą turi būti vykdoma rotacija ir daroma penkerių metų pertrauka. Gerai tokia rotacija, ar ne, A. Rauktys nelinkęs vertinti. „Teisėjai yra atpratę vertinti įstatymus, nes, kaip dar romėnai sakė, kad ir koks žiaurus įstatymas, jis yra įstatymas“, - tikino pašnekovas. Visgi teoriškai jis į šias pareigas galėtų pretenduoti 2017 metais, tačiau abejoja, ar Šakių apylinkės teismas, po įvairių struktūrinių pakeitimų per penkerius metus, liks toks kaip dabar. Kadangi teismo pirmininkas nėra paskirtas, nuo liepos 12 dienos laikinai šias pareigas eina didžiausią darbo stažą po A. Raukčio Šakių apylinkės teisme turinti teisėja Lina Antanaitienė. Prognozuojama, kad rudeniop mūsų rajono teismas po visų formalumų turės nuolatinį teismo pirmininką.
Pradžia - iššūkis
Prisimindamas darbo pradžią Šakių rajono apylinkės teisme, A. Rauktys pripažino, kad ji nebuvo lengva. Po universiteto baigimo praėjus penkeriems metams jis buvo paskirtas į abejas pareigas iš karto. „Iki tol dirbau juristu Paluobių ir Jankų ūkiuose, Žemės ūkio valdyboje, tačiau ten visiškai kita specifika. O čia ir baudžiamoji, ir civilinė teisė. Kaip bebūtų, mūsų profesijoje teisėjo darbas yra viršūnė, siekiamybė. Man tuo metu tai buvo iššūkis“, - pripažino beveik 19 metų šiam darbui atidavęs A. Rauktys. Pasak pašnekovo, nelengva buvo ir pirmoji pažintis su kolektyvu, apsipratimas, kontaktų užmezgimas ar paprastas ir žmogiškas kažkieno noras pasinaudoti tavo nepatyrimu. Tačiau sąžiningai dirbant užsitarnautas kolegų pasitikėjimas, pagarba, per laiką išmokta ir jau net pavyzdžiu laikoma tai, kas pradžioje galėjo atrodyti sunkiai įveikiama. Tad ką mano pats teismo pirmininkas - kaip jam tą iššūkį pavyko įveikti? „Turint galvoje, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, koks yra požiūris į teismus, kiek kritikos smaigalių, drausminių bylų ir atleidimų iš darbo, manau, darbo rezultatai neblogi. Jokių tokių nemalonumų neturėjau nei dėl savo, nei dėl kitų elgesio. Be to, kadenciją baigiu su birželio 29 dieną Teisėjų tarybos įteikta Padėka“, - kalbėjo teisėjas, pabrėždamas, kad svarbiausia, jog teismas dirbtų sklandžiai, stabiliai, nevilkindamas teismo procesų. Tai galima nesunkiai pasiekti, kai įstaigoje, pasak teismo pirmininko, dirba profesionali ir pakankamai aukšto lygio teisėjų komanda.
Atsidaro kitos durys
Nuo šiol, pasak A. Raukčio, jis dirbs sunkų ir atsakingą teisėjo darbą. Pareigų pasikeitimo jis nedramatizuoja ir yra įsitikinęs, kad kaip gimęs žmogus supranta, kad mirs, taip atėjus į pareigas savaime suprantama, kad vienokiu ar kitokiu būdu turėsi iš jų išeiti, tačiau esminis klausimas, kaip kalbėjo teisininkas, su kokiu šleifu iš jų išeisi. „Kai kas sako, jog didelė bėda nebūti teismo pirmininku. Bet vienos durys užsidaro, kitos ar net daugelis atsidaro. Vienos iš jų – galėsiu rimčiau dirbti, pasigilinti į teismų praktiką, teisėjo darbą. Teismo pirmininkas iš esmės daugiau administratorius. Kitų teisėjų atžvilgiu jo kompetencija baigiasi tuo, kad reikia paskirti bylą, nors tai irgi kompiuterizuota ir nuo mano valios mažai kas priklauso“, - pasakojo 18 metų ir 8 mėnesius teismo pirmininku išdirbęs teisininkas. Todėl žmonių pasakymai, kad teismo pirmininkas gali kištis į kitą bylą, koreguoti, patarti, spręsti, visiškai neatitinka tikrovės. Pasak A. Raukčio, nė vienas tokiose pareigose dirbantis teisininkas negali, negalėjo, ir, matyt, niekada negalės to daryti. Visgi jis įžvelgia ir didžiulę žiniasklaidos įtaką teismams. „Kur prasideda viešas kišimasis, emocijos, politizavimas, teisine prasme darbą labai apsunkina arba net padaro neįmanomu. Tai tas pats, kad pradėtume per televiziją transliuoti operaciją, o žiūrovai patarinėtų, ką daryti“, - mintimis dalijosi pašnekovas. Jis įsitikinęs, kad Lietuvoje tik kuriama teisinė valstybė, bet jokiu būdu tokia nėra. To nedrįsta įvardinti net patys didžiausi optimistai. Tad ko reikia? A. Rauktys mano, jog pirmiausiai reikia laiko, kad būtų ugdoma teisinė sąmonė, teisinė kultūra, supratimas, kas yra nekaltumo prezumpcija, teismo nepriklausomybė, emocija, įrodymas, faktas. Šie dalykai šiandieninėje visuomenėje įgavę gerokai kitokius atspalvius, tad ir turime tai, ką turime.
Kas yra smagumas?
Kyla klausimas, kas tiek metų, dirbant sunkų ir atsakingą darbą, buvo smagiausia, jei tokiame darbe tokiu žodžiu galima kažką įvardinti. „O kas yra smagumas?“, - retoriškai klausė A. Rauktys. Pasak jo, didžiausias pasitenkinimas jaučiamas tuomet, kai sudėtingos bylos sprendimas lieka nepakeistas ar nepanaikintas aukštesnės instancijos, nes nors tai tik statistinis vienetas, pasak teisininko, jis žino, kiek visko už to slypi – nemigo naktys, laisvalaikio nebuvimas ir negalėjimas atsiriboti nuo bylos tol, kol ji nebaigta. „Kaip aktorius negali išeiti iš vaidmens, taip ir čia dažnai su tuo gyveni. Tai normalu, nes tu atsakingas už žmonių likimus“, - kalbėjo A. Rauktys. Jis aiškino, kad siekiamybė, ypač civilinėse, vaikų likimą, gyvenamosios vietos nustatymą, tėvų teisės apribojimą liečiančiose bylose,- teismo procesą baigti taikos sutartimi. „Vaikas turi būti jungianti grandis, o ne įrankis ir tėvai, nors jiems ir neišėjo gyventi santuokoje, dėl jo turės bendrauti toliau. Jei per keletą procesų pavyksta įtikinti, kas yra kas, tada apima didelis pasitenkinimas“, - mintimis dalijosi ilgametis teismo pirmininkas.
Eduardas iš Griškabūdžio:
