Bičių vaško drobelės – meilės bitėms, gamtai ir tvarumui išraiška

mozureviciute v
Šakietė Julija Mozurevičiūtė jau trejus metus gamina vaško drobeles, kurios yra alternatyva maistinei plėvelei, ir pripažįsta, kad aplinkos tausojimas jai itin svarbus. D. Pavalkio nuotr.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Nors užsienyje bičių vaško drobelės nėra didelė naujiena, siekiantys tvarumo jas noriai naudoja buityje, tačiau Lietuvoje šis produktas žinomas ne visiems, o ir apskritai yra gana naujas. Tačiau šią spragą pasiryžusi užpildyti šakietė Julija Mozurevičiūtė, tuo užsiimanti jau trejus metus ir drobelėms naudojanti ne bet kokį, o šeimos bičių vašką. Šeima, nuo vaikystės įdiegtos vertybės jai ypač svarbu, tad ir produkto nešama žinutė yra ne tik apie tvarumą.

Su Julija susitinkame jos tėvų namuose Šakiuose, kur mergina šiuo metu ir apsistojusi. Būtent čia, ant mamos virtuvinio stalo, ir prasidėjo jos vaško drobelių eksperimentai.

„Pirmas drobeles man padovanojo draugas iš užsienio. Beje, irgi prieš Kalėdas. Tad gavau importines ir galvoju, kodėl man neatėjo tokia geniali idėja medvilnę impregnuoti vašku. Tai tobula. Pradėjau gilintis, domėtis ir eksperimentuoti štai čia, mamos virtuvėje, kur viskas buvo padengta vašku“, – su šypsena prisimena Julija.

Juolab kad jos tėtis bitininkas, o ir pačios bitės, sako J. Mozurevičiūtė, yra neatsiejama šeimos gyvenimo dalis. Tuo kartkartėmis dar užsiima ir 94-erių močiutė, o šiuo metu Mozurevičiai turi 17 avilių.

„Ir mes pačios su sese nuo vaikystės šalia avilio su dūle stovėdavom, akiuodavom, čia kaip šeimos relikvija“, – sako pašnekovė.

Be to, Julijai svarbu, kad pardavinėdama, mugėse pristatydama drobeles ji gali pasakoti ne tik apie savo gaminį, bet ir apie bites, vašką, šeimos istoriją, o tėtį vadina savo prekiniu veidu.

„Turiu tokį stendą, kur tėtė, bitynas, aš rodau visus etapus, žmonėms ta istorija rūpi“, – pasakoja daug savęs mugėse atiduodanti Julija.

Be to, drobelės buvo ir naujoviškas būdas pristatyti medų, bites, nes daug kam tai siejasi su senove, o čia ir jaunatviška, ir estetiška, ir naudinga.

Tad kasdien, gal tris ar keturis mėnesius Julija eksperimentavo, žiūrėjo vaizdelius internete, beje, tada dar ir studijuodama Olandijoje, kol atrado sau priimtiniausią būdą. Dabar vieną drobelę pagaminti užtrunka apie 15 minučių. Galiausiai vašku padengtas drobeles ji ėmė siuntinėti draugams, giminaičiams ir pažįstamiems, kad šie bandytų ir sakytų nuomonę. Tačiau nors laukė komentarų, ką galbūt reikėtų taisyti, sulaukė tik palaikymo, paskatinimo ir klausimų, kur jų galima įsigyti.

„Norėjau tik pabandyti. Neplanavau kurti verslo, net nemąsčiau, kad tokį daiktą galima pirkti“, – juokiasi J. Mozurevičiūtė ir sako net nežinanti, kaip žmonės ją susirasdavo, bet ėmė plūsti užsakymai, o kadangi tai buvo dūšiai itin mėgstama veikla, pasidavė impulsui daryti tai, kas miela ir teikia džiaugsmą.

Nors pradžioje ji vašku dengdavo dėvėtus audinius, bet pastebėjo, kad klientai nori naujų, gražių raštų, tad drobę ėmė pirkti. Nekart pokalbio metu prasitaria, kad didžiulį palaikymą jaučia iš šeimos, štai sesers draugas padėjo sukurti elektroninę svetainę, kartu su sese gimė ir prekinio ženklo „planBee“ pavadinimas, tėtis garaže įrengė patogesnę darbo vietą, o reikalui esant į talką atskuba ir mama.

„Čia kaip planas tvariems sprendimams, skatinimas vartoti bičių produktus. Kaip tame posakyje, kad nėra planetos B“, – pavadinimo prasmę aiškina mergina ir pabrėžia, kad aplinkos tausojimas, tvarumas jai itin svarbus.

Anot pašnekovės, būtent studijuojant Olandijoje jai atsivėrė akys, kaip aplinką prižiūrėti, susimąstė apie jos tausojimą, kokį maistą reikėtų rinktis, kad būtų mažiau įtakos klimato atšilimui, ir pan.

Tad ir jos gaminamos drobelės yra tvarus pasiūlymas tausoti aplinką. Tai kaip alternatyva maistinei plėvelei, kuri neperdirbama, o būtent buityje plastiko sunaudojama bene daugiausiai.

Į drobeles galima vynioti duoną, sūrį, vaisius, ja uždengti dubenyje likusį maistą ir pan., o vaškas dar turi ir antibakterinių savybių. Tiesa, žuvies ir mėsos patariama nevynioti, kad drobelė neįgautų kvapo. Anot Julijos, tinkamai prižiūrimos drobelės gali tarnauti metus ar dar ilgiau, o paskui jas galima atnaujinti, ji net prekiauja specialiai tam pritaikytais vaško gabalėliais. Tiesa, per ilgesnį laiką panaudota drobelė tampa ne tokia išvaizdi, vaškas pakeičia spalvą. Ją prižiūrėti reikia tiesiog nuplaunant šaltu vandeniu, o labiau ištepta ji nebijo ir indų ploviklio. Žinoma, į gamtą vežtis ar laikyti ant tiesioginių saulės spindulių nereikėtų. Štai rankomis apglėbusi dubenėlį Julija demonstruoja, kaip nuo rankų šilumos drobelė transformuojasi. Ji sako, kad ypač lietuvaičiams jos gaminiai kelia nemažai sentimentų, dažnas nusišypso ir sako, kad miela, faina, primena vaikystę, kai, pavyzdžiui, prekiaujant mugėje Vokietijoje teko išgirsti, jog „žinau, bandžiau ar turiu“.

Ji džiaugiasi ir Verslo dienos metu Šakių turizmo ir verslo informacijos centro gauta padėka, nes savame krašte jai itin nedrąsu, tad dalyvauti konkurse buvo nemenkas iššūkis. Tačiau dabar džiugina ne tik įvertinimas, bet ir užsimezgusios pažintys, štai įsikalbėjus su UAB „Lukšių tekstilė“ vadove Rima Bendoriene, ši prasitarė, jog nuo audinių lieka atraižų, kurias galbūt savo gaminiams pritaikytų Julija.

„Čia būtų tobula, nes mažiau transporto, būtų ir vietoje“, – sako J. Mozurevičiūtė.

Paklausta apie ateities planus tvaraus gyvenimo puoselėtoja prasitaria, kad norėtų plėsti asortimentą, galbūt ir patį gamybos procesą patobulinti, kad reikėtų mažiau rankų darbo, tačiau akivaizdu ir tai, kad dar vaikystėje užgimusi meilė bitėms, įgytas suvokimas gyventi tvariau išliks jos gyvenimo dalimi.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Didėjanti imigracija Lietuvai nauda ar iššūkis?

klausimelis 06 02Ramūnas iš Šakių:

Matau ir naudą, ir iššūkį, o surasti tą aukso viduriuką nėra lengva. Kaip darbdavys vertinu teigiamai. Verslui reikia dirbančių, nesutinku su tais, kurie verkia, kad atvykėliai atima darbus – nebent iš tinginio. Kaip pilietis, manau, kad masinės imigracijos reikėtų vengti. Čia jau prasideda iššūkiai. Daug priklauso nuo tautybės, mentaliteto, tikėjimo. Pavyzdžiui, ukrainiečiai bėga nuo karo, čia kita situacija. O dėl kitų...Nežinau, kaip suderinti kvotas ir kur nubrėžti ribą...

klausimelis 06 02 2

Paulius iš Lukšių:

Man asmeniškai nelabai patinka – matau čia daugiau iššūkių nei naudos. Aišku, kaip darbdaviui ar ūkininkui pigi darbo jėga lyg ir tiktų, bet kaip piliečiui, galvojant apie savo vaikų ateitį, nesinorėtų, kad jie čia leistų šaknis. Atvykstantys dėl darbo neleidžia vietiniams pasikelti algų ar sąlygų. Matosi ir Europoje kas darosi – pavyzdžiai neįkvepiantys. Nepatinka, kad jie nesimoko kalbos. Manau, kad imigrantų kvotas reiktų ne didinti, o mažinti. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3