Ramų Advento vakarą Lietuvos policijos kapelionas, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas Algirdas Toliatas susitiko su šakiečiais, tiesa, virtualioje erdvėje, pasidalinti mintimis apie adventinį ir kalėdinį laukimą ir pasiruošimą.

Keletas sakinių apie svečią: A. Toliatas vilnietis, baigęs Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje 2012 m. gavo dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje.

Nuo 2013 m. eina Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono pareigas. Prieš maždaug penkerius pradėjo dirbti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kurią prikėlė naujam gyvenimui. A. Toliatas yra keleto pamokslų knygų, tokių kaip „Šeštas jausmas yra pirmas“, „Ramybė tau“, autorius, mėgsta važinėti motociklu.

Į susitikimą su šakiečiais po Mišių atskubėjęs A. Toliatas pirmiausiai pasidalino kito kunigo pasakytais žodžiais: „Karantinas sustabdė mūsų normalų gyvenimą, o galbūt nenormalų gyvenimą. Ir čia atsirado proga persvarstyti ir pagalvoti, o kas iš tikrųjų yra esminiai, svarbiausi mūsų gyvenime dalykai.“ A. Toliato žodžiais, šis Adventas, šventės bus kitokios, tarsi sustabdytos.

„Galime sakyti, kad viskas yra labai blogai, esam suvaržyti, aplinkui tik liūdesys. Jeigu mes įsileidžiam tas liūdesio mintis, jos, kaip koks pelėsis, apima visą mūsų gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kokios yra mūsų mintys. Tačiau palyginus, kaip žmonės gyvena kokioje Afrikos šalyje, kuriems dešimtis kilometrų reikia eiti iki artimiausio vandens telkinio, tai mūsų nepasitenkinimas, kai reikia stovėti kelių kamščiuose, yra juokas“, – sako dvasininkas.

Anot jo, todėl dažnai ir Biblijoje minimi stebuklai – kuomet neregys praregėjo ar kurčias pradėjo girdėti – yra susiję su mūsų požiūriu į gyvenimą, kai tu praregi arba staiga pamatai žmogų kitomis akimis.

„Adventas yra skirtas tiesiog permąstyti, kaip aš nugyvenau tuos metus, kokie buvo mano svarbiausi pasiekimai, kas man pavyko, kas pagelbėjo ir kam galėčiau padėkoti už tai“, – ragino apmąstyti dvasininkas.

Ką A. Toliatas sako apie padėką? Jis pasakojo, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia  sovietmečiu buvo paversta sandėliu, kai atėjo pirmą kartą, nebuvo vandens, elektros.

„Nenorėjau čia eiti tarnauti... Bet jeigu dabar manęs paklaustumėte, kaip aš jaučiuosi, aš į nieką neiškeičiau Ramintojos bažnyčios, aš šitą erdvę, bendruomenę taip myliu. Kiekvieną sekmadienį vis kitas žmogus bažnyčioje verda košę. Valgome košę, geriame kavą, arbatą, bendraujame. Ir vieną kartą aš padėkojau tam žmogui, kuris mane perkėlė į šią bažnyčią, nors aš tokį jo žingsnį vadinau mano atžvilgiu netgi neteisingu“, – pasakojo vakaro svečias.

Anot jo, dažnai mes galime atsisėsti ant kelmelio, tik graudžiai raudoti ir kelio nematyti. Arba sakyti – „jeigu kažkur durys užsidarė, kažkur atsidaro langas“.

„Adventas ir yra apie tai, kai Šventoji šeima nerado vietos, tik tvarte, kai atrodė, jog visos durys užsidarė, tą akimirką atsivėrė jiems dangus ir tokios galimybės... Šitas adventinis įvykis tai nereiškia, kad turime galvoti, jog taip gali tik šv. Juozapui ir Mergelei Marijai nutikti. Iš tiesų Dievas nori mums parodyti: arba mes panyrame į liūdesio būseną – kritikuojam, pykstam ir nematom galimybių, arba atvirkščiai, sakom – jeigu užsidarė durys, tai kur tas langas?“ – kalbėjo A. Toliatas.

Anot jo, kai ateina Adventas, džiaugsmingos rimties, laukimo metas, – mes apipirkinėjam, gaminam baltą mišrainę, silkę, o dar metų pabaiga – atsiskaitymai darbe.

„Kada tu čia, žmogau, sustosi, praktiškai neįmanoma misija. O šiais metais viskas kitaip, gyvenimas mums dovanoja kitokias Kalėdas. Vėlgi sakom, aš tokių Kalėdų nenoriu. Bet pasirinkimo neturim, čia tiktų toks pasakymas – „Dieve, duok man jėgų savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti, duok man stiprybės priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito“, – sako dvasininkas.

Dvasininkas pasidalino vieno sergančio žmogaus istorija. Žmogus, jau gulėdamas ligos patale, gyvendamas paskutines akimirkas, norėjo ir daugelio atsiprašyti, galvojo, kad jei būtų galimybė –  daugiau laiko skirtų šeimai, neužsiimtų bereikalingais dalykais.

„O kodėl negalima viso to padaryti, kada esi dar sveikas. Kiekviena diena turėtų tapti kaip vienintelė, išskirtinė. Labai svarbu kiekvieną rytą atsibudus pagalvoti, už ką norėčiau padėkoti, o ką norėčiau padaryti, jei tai būtų mano paskutinė gyvenimo diena, ir kiek ten širdies norėčiau įdėti. O kiekvieną kartą prieš užmigdamas vėlgi galvoju – o jeigu daugiau mano akys neatsimerks, kieno norėčiau atsiprašyti, ką mintyse norėčiau palaiminti. Visa tai galima padaryti ir per karantiną, ramiai atsisėdus ar išėjus į mišką pasivaikščioti. Tai yra svarbiausia, o visas kitas bėgimas, reikalai nėra taip svarbu, kaip šitos penkios minutės Amžinybės“, – kalbėjo kunigas.

A.Toliatas pokalbio pabaigoje ragino saugoti per artėjančias šventes vieni kitus, o švęsti Kalėdas per atstumą, mintimis būti su artimaisiais ar pasikalbėti internetu, esamoje situacijoje klausytis nuotolinių Mišių.

Svečias sulaukė ir klausimų, kodėl, pavyzdžiui, išpažinties negalima atlikti telefonu ar nuotoliniu būdu. Pasak A. Toliato, išpažintis (Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas) yra svarbus dvasinio tobulėjimo etapas. Jis neatmetė tokios galimybės, tačiau tokį sprendimą gali priimti tik Popiežius ir vyskupai.

Šakiečiai domėjosi ir svečio kelionėmis motociklu, kunigas A. Toliatas užsiminė, kad studijuoti į Italiją išvažiavo motociklu, prisipažino, kad šiuo metu dar šiek tiek tenka važinėtis Lietuvoje, tačiau šiam pomėgiui labiausiai trūksta laiko.

Dvasininkas prisipažino, kad svarsto apie naujos knygos išleidimą, o paskutinė perskaityta knyga – L. Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“.

Vienos šeimos sutuoktiniai teiravosi apie Šv. Jokūbo kelią, ar jiems eiti drauge. Pasak A. Toliato, tai sieloieškos kelias, o einant drauge svarbu susikaupti, kad tai nebūtų paprastas maršutas.

Pasiteiravus, kokie dalykai dvasininką labiausiai liūdina ar džiugina, šis prisipažino, kad net iš nuovargio ar kartais nesulaukus palaikymo pasaulis slysta iš po kojų.

„O padeda man visa tai įveikti išaušusi nauja diena, kai galvoju – vis tiek noriu, darysiu ir eisiu į priekį. Ir viltis, kad kažkur atsidarys langas ir bus naujas etapas, naujos galimybės, svajonės, susitikimai. Ir kad viskas yra Dievo rankose. Kas mane džiugina? Galingas Dievo veikimas arba mano artimųjų džiaugsmas ir pasiekimai. Ir dar: jei pavyksta žmones įkvėpti gyvenimui, kažkokiam sprendimui. Kai matau, kaip tai teikia žmogui prasmę, polėkį. Arba žmogui padedi atsiremti, nepaskęsti, nepasiduoti, kai jį apima liūdesys. Tai ir man didelis džiaugsmas. Aišku, turime neužmiršti, ką mes čia bedarytume, nesame kūrėjai, esame tik dalyviai, bendrakūrėjai su Dievu“, – kalbėjo dvasininkas.

Gražiai iš ekranų nuskambėjo krikščioniškos muzikos atlikėjo Arnoldo Jalianiausko giesmės ir palinkėjimas „daugiau ramybės įsileisti į namus, į savo širdis“. O šio virtualaus adventinio vakaro susitikimo iniciatorius, Seimo narys Giedrius Surplys kvietė per šias Kalėdas pažvelgti į žmones šiek tiek atlaidžiau ir išeiti iš karantino dvasiškai sustiprėjus.