Gruodžio 16 d. Plokščių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje melstasi už ilgametį šios parapijos kleboną kun. Antaną Urbanavičių (1947–1973–2020), prieš metus iškeliavusį į Viešpaties namus. Po šv. Mišių buvo pašventintas koplytstulpis su šv. Antano skulptūra, pastatytas ant kunigo kapavietės.

Kun. A. Urbanavičius gimė Grinkiškių kaime, Alytaus rajone, Riečių parapijoje. Besimokydamas Alytuje baigė akordeono klasę ir išmoko groti pianinu.

 Po tarnybos sovietinėje armijoje Rygoje, 1968–1973 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, joje pagrodavo vargonais.

Studijų pabaigoje kun. A. Urbanavičių norėta pašalinti, kaip pats spėjo, kad būdamas klierikas, parvykęs į tėviškę, patarnaudavo Simno bažnyčioje šv. Mišioms, kurias aukodavo kunigas Sigitas Tamkevičius. Tuo metu kai kam tai atrodydavo tarsi nusikaltimas.

Apie kelią į kunigystę kun. A. Urbanavičius yra pasakojęs, kad katekizmo mokėsi ganydamas karves, o tikėjimą ypač sustiprino susitikimas Simne su kunigu Juozu Žemaičiu, kuris vėliau tapo vyskupu. A. Urbanavičius 1973 m. balandžio 17 d. vyskupo Juozo Matulaičio-Labuko buvo įšventintas kunigu. Darbavosi vikaru Marijampolėje, Šiauliuose, Raseiniuose, nuo 1982 m. gegužės 25 d. paskirtas Plokščių parapijos administratoriumi, nuo 1990 spalio 22 d. paskirtas aptarnauti ir Sutkų parapiją, 1995 metų rugsėjo 23 d. Plokščių ir Sutkų parapijų klebonas, 2005 birželio 29d. paliekamas tik Plokščių parapijos klebonu, nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. – Plokščių parapijos altarista.

Nors dėl pašlijusios sveikatos jam buvo pasiūlyta išsikelti į Marijampolės specialiuosius socialinės globos namus, kunigas Antanas norėjo likti gyventi tarp parapijiečių. Plokščių parapijos altarista kun. A.Urbanavičius mirė praeitų metų gruodžio 18 d.

Gruodžio 16 d. į Plokščių bažnytėlę susirinkę tikintieji, rajono parapijų dvasininkai kvietė melstis už buvusį ilgametį parapijos kleboną. Šv. Mišias aukojęs Šakių dekanato dekanas kan. Donatas Jasulaitis priminė, kad kunigas A. Urbanavičius patyrė ir KGB klastą, buvo tardomas saugumo už platinamus proginius bažnytinius atvirukus.

„Kunigo Antano pasirinkimas ir savojo kelio brėžimas buvo kunigystės kelias. Viešpačiui patiko tas jo pasirinkimas ir tas ryžtas sunkiais tarybiniais metais siekti kunigystės. Prisiminkime, kokios tuomet buvo jauniems žmonėms, siekiantiems kunigystės, aplinkybės, koks buvo priešiškumas ir visos sistemos nusistatymas prieš tą jauną žmogų, besirenkantį tikėjimą, pašaukimą tikėjimu Dievu ir bažnyčia. Visa tai kunigas Antanas sėkmingai praėjo ir gavęs kunigystės įšventimus stengėsi savo jaunatviška energija, vėliau kunigiška patirtimi dalintis to pašaukimo džiaugsmais... o ir vargais su žmonėmis“, – kalbėjo kan. D. Jasulaitis.

Jis pasakojo, kad kunigą Antaną pirmą kartą susitiko būdamas vos 16-os, gyvendamas tuometiniame Kapsuko mieste (dabar – Marijampolė), tuomet ir kreipėsi į bažnyčios vikarą A. Urbanavičių patarimo dėl nuolatinių represijų prieš tikinčius jaunuolius.

Kun. A. Urbanavičius buvo pareigingas, uolus, tvirto charakterio, sakydavo, kad kunigystė yra pašaukimas, o ne verslas ir ne profesija. Jis niekada neatsisakydavo vykti pas ligonį, krikštyti, tuokti, pašventinti ar išlydėti Amžinybėn. Į kleboną dėl šv. Mišių kreipdavosi ir žmonės iš kitų parapijų. Užsukusį svečią pakviesdavo prie stalo pasivaišinti. Kunigas Antanas mėgo klausytis klasikinių kūrinių, o atėjusiems svečiams pagrodavo ir pianinu, ir akordeonu. Kun. A. Urbanavičius buvo įsitikinęs, kad ir kaimo žmonėms reikia aukšto meninio lygio koncertų, todėl į pagrindinius Porciunkulės atlaidus pakviesdavo pagiedoti profesionalių atlikėjų. Beje, šiuos atlaidus dar 1991 m. Plokščių klebonas nusprendė pradėti Mišiomis Šventaduobėje.

Aptarnaudamas Sutkų parapiją kun. A.Urbanavičius rūpinosi prieš karą čia pradėtos statyti mūrinės Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios statyba.  

Iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų kun. A.Urbanavičius džiaugėsi galėdamas dirbti ir gyventi nuostabioje Nemuno pašonėje – Plokščiuose. Net ir būdamas prastos sveikatos prie klebonijos įrengto altorėlio aukodavo šv. Mišias, sekmadieniais bažnyčioje klausydavo išpažinčių. Net paskelbus karantiną, kunigas vyko pas ligonius, šis pasiaukojimas buvo kunigui lemtingas...

Kan. D. Jasulaitis prisiminė, kad pernai gruodžio 19-ąją, laidotuvių dieną, dėl karantino nebuvo galima atvykti į Plokščių bažnyčią bendrai maldai ir laidotuvių apeigoms. Tuomet tikintieji buvo kviečiami melstis už velionį jungiantis į šv. Mišias nuotoliniu būdu.

Kun. A.Urbanavičius kūnas, vykdant jo paties valią, palaidotas bažnyčios šventoriuje. Tai pirmasis kunigo kapas, kiti kunigai palaidoti parapijos kapinėse.

Po šv. Mišių kalbėjęs dabartinis parapijos klebonas kun. Arvydas Liepa dėkojo visiems, prisidėjusiems prie klebono Antano kapavietės sutvarkymo: Alvydui ir Martynui Miliūnams, Henrikui Braškiui, Vytautui ir Nijolei Bitinams, Antanui ir Albinai Blockiams ir kitiems, savo aukomis prisidėjusiems prie paminklo pastatymo ir kapavietės sutvarkymo.

„Nuoširdus ačiū mūsų parapijiečiui, tautodailininkui Zigmui Sederevičiui už šventojo Antano koplytstulpį ant kunigo kapo. Ačiū Plokščių seniūnei Laimai Miliūnienei už įvairiapusę pagalbą organizuojant ir statant paminklą bei prižiūrint kapavietę. Nuoširdus ačiū Vitui Daniliauskui, kuris prisiėmė visus paminklo statymo rūpesčius. Dėkoju Astai Zokaitienei ir seniūnijos darbuotojams už nuolatinę kapavietės priežiūrą. Ir už maldas dėkoju. Džiaugiuosi, kad metams bėgant matydavau žmones, besimeldžiančius prie kunigo kapo. Dabar suprantu, kodėl kunigas Antanas norėjo būti palaidotas Plokščiuose – jautė jūsų maldą ir rūpestį gyvas būdamas ir po mirties nebuvo užmirštas“, – kalbėjo parapijos klebonas.