baneris leidinys

urbanaviciene
Etninės kultūros tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė priminė, kad etnografinio regiono pavadinimo klausimas – Suvalkija ar Sūduva – aktualus nuo pat nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo pradžios. D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Praėjusį penktadienį Zanavykų muziejuje vykusios mokslinės konferencijos pranešimuose apžvelgta Sūduvos regiono istorija nuo seniausių laikų iki dabarties kalbinių ir genetinių tyrimų.
 
Sūduva ar Suvalkija?

„Siekiant pagerbti ir įprasminti šio krašto reikšmę Lietuvos formavimosi istorijoje bei paminėti Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukaktį, 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Tai pirmasis Lietuvos etnografinis regionas, kurio heraldinę simboliką patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda“, – konferenciją pradėjo Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė.

Sveikinimo žodį tarė rajono meras Edgaras Pilypaitis, Seimo nariai Irena Haase, Giedrius Surplys, Andrius Vyšniauskas. Pastarasis priminė Melno taiką, kai Vokiečių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos.

„Ta taika reiškia ne tik šitų regionų sugrįžimą. Tai reiškia, kad prieš 600 m. mes, Lietuvos valstybė, uždarėme vieną iš frontų linijų – su Vakarais. Vokiečiai patys prašė taikos, susitarimo, nes nebeturėjo jėgų, noro stipriai kariauti su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tai rodo, kokia mūsų valstybė buvo stipri tuo metu. Antras svarbus dalykas – LDK turėjo tuomet didžiausią teritoriją, Ukraina taip pat buvo jos dalis. LDK buvo daugiatautė, daugiapilietė valstybė, kur tilpo daugybė kultūrų ir visi labai gražiai sugyveno. Tačiau ko mes nesugebame padaryti – uždaryti rytinės fronto linijos ir visus tuos 600 metų matome grėsmę iš Rytų. Tikiuosi, kad ta linija šiemet bus uždaryta, ir tai gali įvykti Ukrainoje“, – kalbėjo A. Vyšniauskas.

Pirmąjį pranešimą skaičiusi doc. dr. Dalia Urbanavičienė priminė, kad etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.

Žodis „Sūduva“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą užrašytas graikų geografo, astronomo Klaudijaus Ptolemėjaus apie 150-uosius mūsų eros metus. Pavadinimas Sūduva pirmą kartą paminėtas 1231 m. Kaip žinia, sūduvius 1278–1283 m. išnaikino kryžiuočiai, kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pab.–XIV a. karai, nemaža jo dalis pavirto dykra.

„LDK su savo administracinėmis reformomis išnaikino daugelio etnografinių regionų vardus, išliko Žemaitija, kuri turėjo savarankišką statusą. Aukštaitijos vardas dingo, sugrąžintas buvo tiktai kalbininkų XIX a. viduryje. Dingo taip pat ir Dainava, beveik neminima ir Sūduva. Bet istorikų M. Strijkovskio, A. Gvagninio, V. Kojelavičiaus darbuose XVI–XVII a. mes dar randame Sūduvos pavadinimą. Vėliau atsiranda Užnemunės pavadinimas. Bet tą kraštą Užnemune vadino tie, kurie buvo kitapus Nemuno“, – teigė mokslininkė.

Nuo 1816 m. Sūduvos žemės patenka į suformuotą Augustavo vaivadiją, vėliau pervadintą Augustavo gubernija, nuo 1867 m. tapusią Suvalkų gubernija, kuri gyvavo iki 1915 m.

„Pagal tą gubernijos pavadinimą lietuviai savo gyvenamą šalį ėmė vadinti Suvalkija, kaip Kaunija, Vilnija. Tiesa, Suvalkijos vardą neigiamai vertino dauguma tarpukario Lietuvos kalbininkų. Kaip alternatyva buvo propaguojamas Sūduvos pavadinimas. O antras Suvalkijos pavadinimo įtvirtinimas atsiranda sovietmečiu. Antras Sūduvos susigrąžinimas – 2000 m.“, – įžvalgomis dalijosi docentė.

Anot jos, dėl šio regiono pavadinimo po šiai dienai vyksta aktyvi diskusija. Kadangi vis dar diskutuojama, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme šiuo metu yra įtvirtintas dvigubas krašto pavadinimas – Suvalkija (Sūduva).

„Kodėl negali būti Sūduva? Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomone, tai yra tik istoriniame kontekste vartotinas pavadinimas, nes Suvalkija ir Sūduva nesutampa nei chronologiškai, nei geografiškai. Pirminis suvokimas yra mentalinis, pačių žmonių, kurie čia gyvena, su kuo jie save tapatina. Ir aišku, iš valstybės pusės įteisinimas daro didžiulę įtaką. Tad kreipiuosi į Seimo narius. Ar ne laikas permąstyti ir įstatyme keisti vietomis Sūduvą su Suvalkija?“ – pranešimą užbaigė doc. dr. D. Urbanavičienė.

Lietuviai – sena populiacija

Kokios yra lietuvių genomo šaknys, bandė atsakyti prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas. Anot jo, dabartinė Lietuvos populiacija yra sudaryta iš ankstesnių baltų genčių atstovų, tačiau genetiniai tyrimai liudija, kad mūsų didžiausias genetinis komponentas iš medžiotojų-rinkėjų, o tai reiškia, kad lietuviai – sena populiacija.

Pasak mokslininko, atlikti naujausi genetiniai tyrimai atskleidė, kad šiek tiek skyrėsi žemaičių ir aukštaičių genomas. Palyginus šiandieninę Lietuvos populiaciją su skirtingų istorinių laikotarpių senovės genomais, pasirodė, kad lietuviai daugeliu atvejų yra panašiausi į tuos Vidurio Europos gyventojus, kurie ten gyveno prieš 5–8 tūkst. metų.

„Labai svarbus teiginys, kad dabartiniai Lietuvos gyventojai išsaugojo senųjų protėvių genofondą per daugybę amžių, nepaisant nepalankių istorinių įvykių ir tuo metu paplitusių mirtinų ligų“, – akcentavo pranešėjas.

Pirmoje konferencijos dalyje įžvalgomis, kaip kūrėsi Lietuvos valstybė nuo lietuvių genties iki Lietuvos valstybės kūrimo, dalinosi prof. habil. dr. Arimantas Dumčius, o kalbėjusio istoriko, kraštotyrininko Kęstučio Subačiaus pastebėjimu, istoriniuose šaltiniuose dažnai painiojami jotvingiai ir sūduviai, arba šie žodžiai vartojami kaip sinonimai.

Būdingas unoravumas

Antrąją konferencijos dalį pradėjęs prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius svarstė: „Manau, šiandien būtinai reikia pradėti rūpintis pačia artimiausia praeitimi, jos archyvavimu. Taip, atmintis nuo istorijos skiriasi: istorija kalba apie viską, kas praeityje buvo, atmintis yra dabar. Net šitame žavingame muziejuje, atkreipkite dėmesį, kad naujos istorijos dar nėra. Nauja istorija yra mūsų Sąjūdžio laikas, mūsų išsivadavimas, išėjimas iš tų kolchozų. Man atrodo, kad šiandien yra didžiausias uždavinys ne tiek apie begalines praeities gelmes kalbėti, bet ką mes darėme devyniasdešimtaisiais.“

Kraštietė dr. Rima Bakšienė pristatė naujausius zanavykų ir kapsų patarmių kalbinius tyrimus. Mokslininkė priminė, kad tarmių ribas formuoja daug dalykų, pradedant senųjų genčių, baigiant administracinėmis ribomis ir gamtinėmis kliūtimis. Dr. R. Bakšienė pasidalino gyventojų savimonės tyrimų rezultatais.

„Mes neišgirdom, kad žmonės sakytų, jog esam sūduviai. Dominuojantis visoje teritorijoje paprasto eilinio kalbos vartotojo atsakymas – esu suvalkietis. Ir kai paklausi, kas jūs esate, žmonės atsako, kad yra suvalkiečiai, unoravi, turi šaknų su vokiečiais, turi geriausią ekonominę padėtį. Netgi ne taupumas ar skūpumas yra pirminė šio krašto žmonių savybė, o unoravumas“, – kalbėjo dr. R. Bakšienė pridurdama, kad ne kartą išgirdo sakant, jog tikras zanavykas niekada nebus suvalkietis, kad žmonės save laiko ne suvalkiečiais, bet zanavykais, o šiaurinėje dalyje, panemunėse, labai dažnai fiksuotas pavadinimas liocai.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

BlueYellow-baneris

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2022 Visos teisės saugomos