Iš Lekėčių kilusi Rita Valiukonytė aktyviai skleidžia žinią apie Lietuvos kultūrą užsienyje ir padeda šalies menininkams, kultūros organizacijoms pasiekti tarptautinę rinką. Ne visada viskas pavyksta sklandžiai, bet pašnekovė sako, kad svarbiausia nenuleisti rankų. D. Sermokas nuotr.
Iš Lekėčių miestelio kilusi Rita Valiukonytė kultūros atašė dirbo daugiau kaip 12 metų, šias pareigas ėjo Vienoje, Londone ir Berlyne. Su kraštiete kalbamės ne tik apie šį darbą, bet ir veiklą Lietuvos kultūros taryboje bei „Kaunas 2022“ ambasadorės misiją.
Šiuo metu esate ir Lietuvos kultūros tarybos narė, ir „Kaunas 2022“ ambasadorė. Kaip viską suspėjate?
Darbo šiuo metu nestokoju. Neseniai baigiau paliatyvios pagalbos kursus, kurie man suteikia teisę savanoriauti ligoninėje. Potsdamo aukštojoje mokykloje lankau kursą „Įvairovė ir socialinis teisingumas“, na, o prieš tris mėnesius pradėjau dirbti vienoje kūrybinėje agentūroje Berlyne, kur esu atsakinga už kompanijos vidinę kultūrą. Man tai naujas bei labai įdomus veiklos laukas. Na, o Kultūros tarybos posėdžiuose dažniausiai dalyvaujame virtualiai, tad kol kas viską suspėju.
Kaip pradėjote savo karjerą?
Gana ilga istorija, kurią turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad Vytauto Didžiojo universitete studijavau vokiečių kalbą ir literatūrą, po to mokslus tęsiau Bergeno universitete Norvegijoje. Tuo metu, aišku, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, savęs klausinėdavau, o ką darysiu, kai pabaigsiu mokslus. Tuo metu bičiuliai smalsaudavo: „Tai kuo būsi? Mokytoja?“ Mokytoja būti nenorėjau. Supratau, kad reikia pasukti šiek tiek kita linkme, todėl įstojau į Berlyno laisvąjį universitetą, kur pabaigiau Europos mokslų magistrantūros studijas. Būtent tuo metu visai netyčia sužinojau apie pilotinę Roberto Bošo fondo organizuojamą programą „Kultūros vadybininkai iš Rytų ir Vidurio Europos“ ir nusiunčiau savo paraišką. Gavusi šio fondo stipendiją turėjau unikalią galimybę metus dirbti Hamburgo literatūros namuose ir organizuoti savo kultūros festivalį. Tai buvo pati svarbiausia patirtis, kuri, neabejoju, ir atvedė mane į kultūros atašė poziciją.
Ar tuo metu Lietuvoje buvo panašių galimybių?
2004 m. Lietuvoje buvo mažiau galimybių nei dabar, o ypač tarptautinių. Nors ir mūsuose buvo galima išsibandyti save, bet patirtis kitoje šalyje man tuo metu atrodė patrauklesnė. Tai buvo praktinis mokymasis, mums buvo suteikta stipendija, veiklos biudžetas ir galimybė eksperimentuoti – tikra prabanga pradedančiam projektų vadovui. Universitetinės studijos yra puiku, ten išmoksti reikšti mintį ir plačiau mąstyti, na, o ši patirtis Hamburge man į rankas įbruko tikrą darbo įrankį, kuris gana tiesiai nurėžė mano tolimesnio profesinio kelio vagą.
Ar dėl šios praktikos ir tapote kultūros atašė?
Man atrodo, kad taip, nors tai nebuvo mano vienintelė darbo patirtis, bet šioji, mano galva, buvo itin reikšminga. Tais laikais mano gyvenimo aprašymas su tarptautine patirtimi buvo gana įspūdingas, dabar su tokia biografija niekuo neišsiskirčiau iš kitų.
Ar šios pareigos buvo Jūsų svajonė?
Jos tapo svajone, bet tik išvykus. Niekada nesvajojau tapti kultūros diplomate, nes nemaniau, kad tai įmanoma. Esu kilus iš zanavykų darbininkų šeimos, be politinių kontaktų, ir štai – buvau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Mane pastebėjo ir patikėjo mano kvalifikacija.
O kaip tapote kultūros atašė antrą bei trečią kartą?
Kai dirbau Vienoje, man paskambino iš ministerijos ir pasiūlė apsvarstyti galimybę eiti kultūros atašė pareigas Londone. Tuo metu dar nebuvo konkursų – buvo tik paskyrimai. Ministrai ir jų komandos tinkamų kandidatų ieškodavo iš kultūros lauko. Šis pasiūlymas, nors ir labai netikėtas, man reiškė daug. Sutikau. Kai baigiau kadenciją Londone, svarsčiau apie krypties keitimą, bet dar iš kažkokios inercijos padaviau paraišką konkursui į Berlyną. Tuo metu jau buvo įsigaliojusi konkursų sistema. Dalyvavau. Laimėjau konkursą ir išvažiavau į Berlyną. Iš inercijos. Šis darbas man visada patiko. Bet kai baigėsi kadencija Berlyne, sąmoningai nusprendžiau atašė konkursuose nedalyvauti. Jaučiau poreikį palikti savo komforto zoną ir nerti į kitus vandenis.
Kaip atrodo šis darbas?
Kultūros atašė dirba Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir savo veiklos metu yra visaverčiai diplomatai. LR kultūros ministerija yra darbdavys, Lietuvos kultūros institutas administruoja ir koordinuoja metinį veiklos biudžetą. Tai, sakyčiau, aktyvaus vienišiaus darbas, kultūros atašė paprastai neturi asistentų, jo komanda yra nuotolinė. Sėkminga veikla priklauso nuo produktyvaus bendradarbiavimo su reziduojamos šalies bei Lietuvos institucijomis, festivaliais ir menininkais.
Kokia pagrindinė kultūros atašė misija?
Pagrindinis darbo tikslas – aktyviai skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje, t. y. padėti Lietuvos menininkams ir kultūros organizacijoms pasiekti tarptautinę rinką, remti kūrybinių sektorių profesionalus, siekiant ilgalaikio tarptautinio bendradarbiavimo. Jei Lietuvos kūrėjams pavyksta sulaukti kitų šalių pripažinimo, daugiau dėmesio gauna ir jų gimtinė.
Kaip tai padaryti?
Yra daug kelių, bet dar daugiau labirintų. Pagrindiniai kultūros atašė darbo įrankiai yra veiklos biudžetas, nors ir nedidelis, šarmas ir sugebėjimas įtikinti. Kultūros atašė patys labai aktyviai bando inicijuoti projektus įvairiose kultūros srityse: susitikinėja su įvairių kultūrinių įstaigų ir festivalių vadovais, kalbasi, bando sudominti, atkreipti dėmesį į Lietuvos kultūros sceną. Kartais pasiseka, kartais ne – būna visko. Svarbiausia nenuleisti rankų ir eiti pirmyn. Kita, mano galva, labai pasiteisinanti veiklos sritis yra leidėjų, žurnalistų, kuratorių ir festivalių atstovų kelionių į Lietuvą organizavimas. Atvykę svečiai ir viešnios susipažįsta su kultūrinėmis tendencijomis, kūrėjais ir kūrėjomis. Ši veikla reikalauja daug energijos, bet po tokių vizitų Lietuva įgyja itin vertingų kultūros multiplikatorių svetur. Dar viena diplomatinio darbo dalis yra Lietuvos reprezentavimas renginiuose ir viešojoje erdvėje. Na, o bene pats svarbiausias darbo įrankis yra nuolatinė kontaktų paieška, jų puoselėjimas bei tarpininkavimas. Kuo daugiau patikimų kontaktų, tuo daugiau galimybių. Kaip jau minėjau, kultūros atašė veiklos finansinės galimybės yra itin ribotos, todėl be stiprių kultūrinių partnerių kalnų tikrai nenuversi.
Kaip atrodo kultūros atašė atvykimas į kitą šalį „tuščiomis“?
Priklauso nuo to, kas tave toje šalyje pasitinka. Londono atveju man labai pasisekė. Mano kolegė Daiva Parulskienė perdavė puikiai sustyguotą metų veiklos planą ir visus kontaktus, kolegiškai pasufleravo, su kuo reikėtų susitikti, su kuo jau pradėtos derybos, tereikėjo tik veikti. Tai nebuvo sunku, nes diplomatinės patirties turėjau atsivežusi iš Austrijos. Na, o į ten važiavau didelėmis akimis – nežinojau, ar viską darau gerai, neturėjau jokio palyginamojo mato. Po šios pirmosios patirties viskas buvo lengva, tai lyg atsisėsti į kitos markės automobilį – žinai, kaip vairuoti, tik prie modelio šiek tiek priprasti reikia.
Kuo skiriasi darbas skirtingose šalyse?
Iš pricipo viskas labai panašu, bet kiekviena šalis turi savo specifiką. Štai Vokietijoje gana lengva dirbti su literatūros sritimi, na, o Britanijoje reikia praeiti kryžiaus kelius, kol įtikini leidėją versti lietuvių literatūros kūrinį į anglų kalbą. Turiu pasakyti, kad neretai net ir tie nueiti erškėčiuoti keliai prie nieko neprivesdavo. Londone buvo daug paprasčiau dirbti šiuolaikinio meno srityje. Britai, matyt, nėra tokie atviri kitoms kalboms, čia ir teatro pristatymai labai sunkiai sekėsi. Visgi reikėtų pasakyti, kad kontaktai, išmanymas, žmonių supažindinimas ir idėjų generavimas gali daryti stebuklus, tikrai.
Koks yra Lietuvos kultūros įvaizdis kitų šalių kontekste?
Tai turbūt priklauso nuo šalies ir nuo laikmečio. Kada prieš 12 metų dirbau Austrijoje, tuo metu Lietuva ten, sakyčiau, neturėjo jokio įvaizdžio, tai buvo viena Baltijos šalis, esanti kažkur ten toli šiaurėje. Britanijoje gyvena ir dirba daug lietuvių, per juos geriau buvo žinoma ir pati Lietuva, deja, ne visada iš pozityviosios pusės. Vokietija, drįsčiau teigti, yra palankiausia šalis kultūros atašė veiklai, nes čia mumis domisi labiausiai. Šiaurės Vokietijoje visi žino Nidą, Kuršių Neriją. Na, o ir mes patys kartais pamirštame faktą, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvome kaimynai su Vokietija, o čia žmonės tai dar mena. Pietinėje dalyje, tarkim, Bavarijoje, esame dar gana egzotiški, bet nesame neįdomūs.
Kaip vertinate Lietuvos menininkus?
Mane džiugina tendencija, kad tarptautinius laurus skina vis daugiau moterų – Venecijos meno bienalėje auksinį liūtą pelniusios „Saulės ir jūros“ kūrėjos Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė ir Vaiva Grainytė, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, operos žvaigždė Asmik Grigorian, menininkė Emilija Škarnulytė bei kitos drąsos ir ryžtingos kūrėjos.
Kokia yra „Kaunas 2022“ ambasadoriaus misija?
„Kaunas 2022“ ambasadorių misija yra šviesti visuomenę apie „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ tikslus ir programą ir jai atstovauti savanoriškais pagrindais.
Jūsų ateities planai – kokie jie?
Pastarieji metai buvo beprecedenčiai – visą pasaulį užklupusi pandemija davė daug erdvės gyvenimo permąstymams, o karas Ukrainoje – mintims apie trapią žmogaus egzistenciją. Nežinau, ką atneš ateitis, bet į ją žygiuoju su viltimi, kad tai, ką darysiu, teiks prasmę man ir aplinkiniams.
Kaip pradėjote savo karjerą?
Gana ilga istorija, kurią turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad Vytauto Didžiojo universitete studijavau vokiečių kalbą ir literatūrą, po to mokslus tęsiau Bergeno universitete Norvegijoje. Tuo metu, aišku, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, savęs klausinėdavau, o ką darysiu, kai pabaigsiu mokslus. Tuo metu bičiuliai smalsaudavo: „Tai kuo būsi? Mokytoja?“ Mokytoja būti nenorėjau. Supratau, kad reikia pasukti šiek tiek kita linkme, todėl įstojau į Berlyno laisvąjį universitetą, kur pabaigiau Europos mokslų magistrantūros studijas. Būtent tuo metu visai netyčia sužinojau apie pilotinę Roberto Bošo fondo organizuojamą programą „Kultūros vadybininkai iš Rytų ir Vidurio Europos“ ir nusiunčiau savo paraišką. Gavusi šio fondo stipendiją turėjau unikalią galimybę metus dirbti Hamburgo literatūros namuose ir organizuoti savo kultūros festivalį. Tai buvo pati svarbiausia patirtis, kuri, neabejoju, ir atvedė mane į kultūros atašė poziciją.
Ar tuo metu Lietuvoje buvo panašių galimybių?
2004 m. Lietuvoje buvo mažiau galimybių nei dabar, o ypač tarptautinių. Nors ir mūsuose buvo galima išsibandyti save, bet patirtis kitoje šalyje man tuo metu atrodė patrauklesnė. Tai buvo praktinis mokymasis, mums buvo suteikta stipendija, veiklos biudžetas ir galimybė eksperimentuoti – tikra prabanga pradedančiam projektų vadovui. Universitetinės studijos yra puiku, ten išmoksti reikšti mintį ir plačiau mąstyti, na, o ši patirtis Hamburge man į rankas įbruko tikrą darbo įrankį, kuris gana tiesiai nurėžė mano tolimesnio profesinio kelio vagą.
Ar dėl šios praktikos ir tapote kultūros atašė?
Man atrodo, kad taip, nors tai nebuvo mano vienintelė darbo patirtis, bet šioji, mano galva, buvo itin reikšminga. Tais laikais mano gyvenimo aprašymas su tarptautine patirtimi buvo gana įspūdingas, dabar su tokia biografija niekuo neišsiskirčiau iš kitų.
Ar šios pareigos buvo Jūsų svajonė?
Jos tapo svajone, bet tik išvykus. Niekada nesvajojau tapti kultūros diplomate, nes nemaniau, kad tai įmanoma. Esu kilus iš zanavykų darbininkų šeimos, be politinių kontaktų, ir štai – buvau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Mane pastebėjo ir patikėjo mano kvalifikacija.
O kaip tapote kultūros atašė antrą bei trečią kartą?
Kai dirbau Vienoje, man paskambino iš ministerijos ir pasiūlė apsvarstyti galimybę eiti kultūros atašė pareigas Londone. Tuo metu dar nebuvo konkursų – buvo tik paskyrimai. Ministrai ir jų komandos tinkamų kandidatų ieškodavo iš kultūros lauko. Šis pasiūlymas, nors ir labai netikėtas, man reiškė daug. Sutikau. Kai baigiau kadenciją Londone, svarsčiau apie krypties keitimą, bet dar iš kažkokios inercijos padaviau paraišką konkursui į Berlyną. Tuo metu jau buvo įsigaliojusi konkursų sistema. Dalyvavau. Laimėjau konkursą ir išvažiavau į Berlyną. Iš inercijos. Šis darbas man visada patiko. Bet kai baigėsi kadencija Berlyne, sąmoningai nusprendžiau atašė konkursuose nedalyvauti. Jaučiau poreikį palikti savo komforto zoną ir nerti į kitus vandenis.
Kaip atrodo šis darbas?
Kultūros atašė dirba Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir savo veiklos metu yra visaverčiai diplomatai. LR kultūros ministerija yra darbdavys, Lietuvos kultūros institutas administruoja ir koordinuoja metinį veiklos biudžetą. Tai, sakyčiau, aktyvaus vienišiaus darbas, kultūros atašė paprastai neturi asistentų, jo komanda yra nuotolinė. Sėkminga veikla priklauso nuo produktyvaus bendradarbiavimo su reziduojamos šalies bei Lietuvos institucijomis, festivaliais ir menininkais.
Kokia pagrindinė kultūros atašė misija?
Pagrindinis darbo tikslas – aktyviai skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje, t. y. padėti Lietuvos menininkams ir kultūros organizacijoms pasiekti tarptautinę rinką, remti kūrybinių sektorių profesionalus, siekiant ilgalaikio tarptautinio bendradarbiavimo. Jei Lietuvos kūrėjams pavyksta sulaukti kitų šalių pripažinimo, daugiau dėmesio gauna ir jų gimtinė.
Kaip tai padaryti?
Yra daug kelių, bet dar daugiau labirintų. Pagrindiniai kultūros atašė darbo įrankiai yra veiklos biudžetas, nors ir nedidelis, šarmas ir sugebėjimas įtikinti. Kultūros atašė patys labai aktyviai bando inicijuoti projektus įvairiose kultūros srityse: susitikinėja su įvairių kultūrinių įstaigų ir festivalių vadovais, kalbasi, bando sudominti, atkreipti dėmesį į Lietuvos kultūros sceną. Kartais pasiseka, kartais ne – būna visko. Svarbiausia nenuleisti rankų ir eiti pirmyn. Kita, mano galva, labai pasiteisinanti veiklos sritis yra leidėjų, žurnalistų, kuratorių ir festivalių atstovų kelionių į Lietuvą organizavimas. Atvykę svečiai ir viešnios susipažįsta su kultūrinėmis tendencijomis, kūrėjais ir kūrėjomis. Ši veikla reikalauja daug energijos, bet po tokių vizitų Lietuva įgyja itin vertingų kultūros multiplikatorių svetur. Dar viena diplomatinio darbo dalis yra Lietuvos reprezentavimas renginiuose ir viešojoje erdvėje. Na, o bene pats svarbiausias darbo įrankis yra nuolatinė kontaktų paieška, jų puoselėjimas bei tarpininkavimas. Kuo daugiau patikimų kontaktų, tuo daugiau galimybių. Kaip jau minėjau, kultūros atašė veiklos finansinės galimybės yra itin ribotos, todėl be stiprių kultūrinių partnerių kalnų tikrai nenuversi.
Kaip atrodo kultūros atašė atvykimas į kitą šalį „tuščiomis“?
Priklauso nuo to, kas tave toje šalyje pasitinka. Londono atveju man labai pasisekė. Mano kolegė Daiva Parulskienė perdavė puikiai sustyguotą metų veiklos planą ir visus kontaktus, kolegiškai pasufleravo, su kuo reikėtų susitikti, su kuo jau pradėtos derybos, tereikėjo tik veikti. Tai nebuvo sunku, nes diplomatinės patirties turėjau atsivežusi iš Austrijos. Na, o į ten važiavau didelėmis akimis – nežinojau, ar viską darau gerai, neturėjau jokio palyginamojo mato. Po šios pirmosios patirties viskas buvo lengva, tai lyg atsisėsti į kitos markės automobilį – žinai, kaip vairuoti, tik prie modelio šiek tiek priprasti reikia.
Kuo skiriasi darbas skirtingose šalyse?
Iš pricipo viskas labai panašu, bet kiekviena šalis turi savo specifiką. Štai Vokietijoje gana lengva dirbti su literatūros sritimi, na, o Britanijoje reikia praeiti kryžiaus kelius, kol įtikini leidėją versti lietuvių literatūros kūrinį į anglų kalbą. Turiu pasakyti, kad neretai net ir tie nueiti erškėčiuoti keliai prie nieko neprivesdavo. Londone buvo daug paprasčiau dirbti šiuolaikinio meno srityje. Britai, matyt, nėra tokie atviri kitoms kalboms, čia ir teatro pristatymai labai sunkiai sekėsi. Visgi reikėtų pasakyti, kad kontaktai, išmanymas, žmonių supažindinimas ir idėjų generavimas gali daryti stebuklus, tikrai.
Koks yra Lietuvos kultūros įvaizdis kitų šalių kontekste?
Tai turbūt priklauso nuo šalies ir nuo laikmečio. Kada prieš 12 metų dirbau Austrijoje, tuo metu Lietuva ten, sakyčiau, neturėjo jokio įvaizdžio, tai buvo viena Baltijos šalis, esanti kažkur ten toli šiaurėje. Britanijoje gyvena ir dirba daug lietuvių, per juos geriau buvo žinoma ir pati Lietuva, deja, ne visada iš pozityviosios pusės. Vokietija, drįsčiau teigti, yra palankiausia šalis kultūros atašė veiklai, nes čia mumis domisi labiausiai. Šiaurės Vokietijoje visi žino Nidą, Kuršių Neriją. Na, o ir mes patys kartais pamirštame faktą, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvome kaimynai su Vokietija, o čia žmonės tai dar mena. Pietinėje dalyje, tarkim, Bavarijoje, esame dar gana egzotiški, bet nesame neįdomūs.
Kaip vertinate Lietuvos menininkus?
Mane džiugina tendencija, kad tarptautinius laurus skina vis daugiau moterų – Venecijos meno bienalėje auksinį liūtą pelniusios „Saulės ir jūros“ kūrėjos Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė ir Vaiva Grainytė, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, operos žvaigždė Asmik Grigorian, menininkė Emilija Škarnulytė bei kitos drąsos ir ryžtingos kūrėjos.
Kokia yra „Kaunas 2022“ ambasadoriaus misija?
„Kaunas 2022“ ambasadorių misija yra šviesti visuomenę apie „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ tikslus ir programą ir jai atstovauti savanoriškais pagrindais.
Jūsų ateities planai – kokie jie?
Pastarieji metai buvo beprecedenčiai – visą pasaulį užklupusi pandemija davė daug erdvės gyvenimo permąstymams, o karas Ukrainoje – mintims apie trapią žmogaus egzistenciją. Nežinau, ką atneš ateitis, bet į ją žygiuoju su viltimi, kad tai, ką darysiu, teiks prasmę man ir aplinkiniams.
Raminta Majauskaitė
Dalė iš Griškabūdžio:
