Ką pagalvotumėte išgirdę olandų chorą dainuojantį Vytauto Kernagio „Baltą paukštį“? Siurrealu? Gal. Šiurpstanti oda? Tikriausiai. Šakietė Sigutė Žurauskaitė jau dešimtmetį sukasi Olandijos Groningeno miesto kultūriniame pasaulyje ir muzikos mylėtojai ją jau atpažįsta kaip dirigentę, chorų vadovę, muzikos kūrėją ir gyvenimo džiaugsmu trykštantį žmogų. Pasirinkusi magistro studijas, ji dar nenutuokė, kaip ilgai užsibus užsienyje ir kad namų jausmą sau širdyje pradės kurti vietiniams skleisdama žinią apie lietuvišką chorinę muziką. „Kaip dabar atsimenu, pirmojo koncerto metu einu į sceną ir gerklėje ašarų gumulas – mes dabar dainuosime muziką, kuria aš tikiu“, – atvirai dalinasi Sigutė ir mes leidžiamės į gyvą pokalbį nuo Šakių meno mokyklos iki Prins Claus konservatorijos Groningene.
Disciplinos išmoko Šakiuose
Sigutė pritaria minčiai, kad kūrybiškumas yra raumuo, kurį reikia kasdien mankštinti, ir jei dirbi kiekvieną dieną – skaičiuoji, rašai ar groji pianinu, tai įgūdžiai tikrai atsiranda. Jos gabumus muzikai, gerą klausą ir ritmo pojūtį dar darželyje pastebėjo mama, todėl mergaitė netruko atsidurti Meno mokykloje. Ar mažoji to norėjo?
„Žinoma, kad ne, nes kur kas smagiau juk lakstyti su vaikais, o ne sėdėti solfedžio pamokose. Man, vaikui, tai atrodė kančia – kai reikia įgyti įgūdį, o greito rezultato nematai, dėlioji ten tuos pirštus, kai kiti tuo metu po pamokų tiesiog žaidžia“, – pradžios neketina idealizuoti pašnekovė.
Tėvai lengvai mesti neskatino, o siūlė užbaigti tai, kas pradėta. Sigutė prisimena, kad tik jai būnant maždaug dešimties įvyko savotiškas lūžis, kai ji suprato, kad moka kažką, ko nemoka bendraamžiai. Septynerius metus ji Meno mokykloje mokėsi groti fortepijonu pas Bronę Bajoriūnaitę, o pabaigusi šią specialybę, palikti Meno mokyklos nenorėjo, todėl dar įstojo į dainavimo specialybę ir ketverius metus mokėsi jo.
„Meno mokykloje išmokau visko: groti pianinu, laikytis disciplinos, suaugau daug anksčiau nei bendraamžiai, išmokau savarankiškumo, sutvardyti emocijas ir jaudulį prieš lipant į sceną. Aš scenos baimės neturiu iki šiol, tačiau jaudulį jaučiu kaskart ten lipdama. Be to, ten pradėjau domėtis kultūra plačiąja prasme – koncertai kituose miestuose, muziejuose, bibliotekose, didelėse salėse, viskas darė įtaką mano pasaulėžiūrai“, – pasakoja Sigutė.
Jauna, bet patirtį sparčiai kaupianti šakietė dirigentė sako, jog jai patinka stovėti priešais chorą, visada ieško tarpusavio ryšio,nes be chemijos tarp choro ir dirigento ji darbo neįsivaizduoja. Asmeninio archyvo nuotr.
Dirigavimu užsikrėtė iškart
Baigusi vidurinę, Sigutė matė lyg ir du kelius – be muzikos, dar domino istorija ir politikos mokslai. Dėl to, kad mama pedagogė, žiūrėdama atgal, ji junta daug mamos pedagoginio postūmio savo pasirinkimuose, todėl sako: „Dėkinga tėvams, kad niekada nevertė manęs rinktis medicinos, teisės ar kitų tuomet populiarių specialybių. Norėjau muzikos, jie su tuo sutiko, tačiau bendrai bandėme svarstyti, ką pasirinkti, kad būtų galima iš to pragyventi. Bendroji muzikos didaktika Kauno muzikos akademijoje atrodė tai, ko man reikia – pianinas, dainavimas ir dirigavimas.“ Pastarojo nebuvo gyvenime bandžiusi, tačiau kai pabandė ir suprato principus, užsikrėtė iškart ir, kaip dabar akivaizdu, ilgam. „Nors buvo sunku, bet man labai patiko stovėti prieš chorą. Viskas man buvo labai įdomu ir rezultate, manau, išsivystė visai kitoks požiūris į muziką, supratau, kad nebūtinai turiu tik vieną kelią – būti mokytoja, jaučiau, kad reikia iškasti, kas dar slypi giliau“.
Be to, Sigutė tuomet universitete pasinaudojo galimybe paraleliai studijuoti dar ir politikos mokslus. Ji sako pamėgusi net vesti savotiškas paraleles tarp dirigavimo ir politikos. Po bakalauro studijų mergina iškart aiškiai suvokė, kad sieks magistro laipsnio, tačiau Lietuvoje siūlomos programos neatitiko jos lūkesčių, todėl neskubėdama svarstė studijų užsienyje galimybę ir kaip tik tuo metu iš draugės, studijuojančios Groningeno konservatorijoje, gavo kvietimą pasisvečiuoti.
„Dar prieš išvykdama pasidomėjau ir iškart supratau, kad ta konservatorija siūlo tai, apie ką svajojau. Nuvykus ten patiko viskas – pats miestas, žmonės, be to, galėjau studijuoti angliškai, turėjau galimybę gauti finansinę paramą, o mama, atsimenu, tik įtaigiai drąsino: „Jei būčiau tavo vietoje, tikrai važiuočiau“, – pradžią Olandijoje prisimena Sigutė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Duoklė tėvynei – per muziką
Magistro studijos Groningeno konservatorijoje truko dvejus metus, o jų metu Sigutė gilinosi į kūrybiškumo plėtojimą, lyderiavimą, naujų auditorijų pritraukimą, taip pat daug domėjosi pačiu muzikos kontekstu – kur ir ką dera groti.
„Man tos naujos žinios tarsi atvėrė akis, bet lankė ir kitas stiprus jausmas – noriu lietuviškumo, lietuvystės. Galima sakyti, iškart dėliojau idėjas – noriu parodyti lietuvių liaudies dainas džiazo stiliumi, noriu jiems atnešti savo kultūrą ir parodyti, kokią mes ją turime“, – su užsidegimu kalba jauna moteris.
Studijų užsienyje kelyje pasitaikė ir sunkumų, ypač pradžioje – nesuprantami terminai užsienio kalba – kartais net nesuprasdavo, ko yra klausiama. Ir jei kolegos prie namų darbų užtrukdavo dešimt minučių, Sigutei kartais prireikdavo dviejų valandų. Tačiau ašarų neliejo – tam tiesiog nebuvo laiko, reikėjo rūpintis magistrinio darbo rengimu.
„Trumpai tariant, buvau įmesta į vandenį, o plaukti tai nemokėjau...“ – dabar jau su šypsniu atsimena Sigutė ir sako, kad studijuodama užsieny nebesijaudino dėl pažymių, nes labai aiškiai suprato, kodėl ji ten atsidūrė ir ką iš viso to nori pasiimti.
Kadangi jos magistro tema buvo lietuvių liaudies kultūros populiarinimas užsienyje, ji subūrė olando, italės ir dviejų lietuvių kvartetą, parašė dvi džiazines kompozicijas pagal lietuvių liaudies dainas, parengė įrašus ir taip, galima sakyti, pradėjo lietuviškumo puoselėjimo misiją.
„Atrodo, nelaikiau savęs didele patriote, bet studijuodama pajutau, kad man trūksta... namų. Ir tas magistro temos nagrinėjimas man leido tarsi būti namuose. Pasinėriau į tai. Ir kai pamačiau skelbimą, kad choras ieško dirigentės, negalvodama pasisiūliau, – prisimena pačią karjeros pradžią Sigutė. – Tada atsirado ir antras choras, vėliau dar du, dainuodavome dar ir su minėtuoju kvartetu, o bene maloniausia dalis ir garbė, kad didžiausias Olandijos vokalinės muzikos žurnalas skyrė visą numerį chorinei muzikai iš Baltijos šalių.“ 
Asmeninio archyvo nuotr.
Nors su chorais tada ji repetuodavo populiariąją kitų šalių muziką, duodama interviu žurnalui ji buvo paklausta, kokią muzikinę svajonę turi.
„Atsakiau, kad norėčiau turėti chorą, atliekantį Baltijos šalių muziką. Po straipsnio pasipylė pasiūlymai šią mano svajonę įgyvendinti“, – prisimena pašnekovė ir prisipažįsta net negalvojusi, kad svajonei bus lemta išsipildyti. Olandai, pasirodo, yra labai smalsūs žmonės, daug kuo domisi, mielai skiria savo laisvalaikį kultūrai, todėl suburti pirmąjį chorą nebuvo sunku. Jau 2019m. su tuo svajonių choru buvo surengti du dideli ir sėkmingi koncertai. Atrodo, nežinoma dirigentė, nežinomas repertuaras, o anšlagas...
„Atsimenu, kad galvoje sukosi tik viena mintis – mes dabar dainuosime muziką, kuria aš tikiu, kuri yra nuostabi ir visa tai vyksta Olandijoje su olandais. Jei tai ne siurrealizmas, tai tada kas? Diriguojant, atsimenu, upeliu teka ašaros ir negaliu sustoti verkusi, o reikia jau kitą kūrinį pristatyti žiūrovams... Tai paprašiau dar vieno kūrinio, kad galėčiau kiek nurimti. Tai buvo ypatingas vidinis momentas“, – nesumeluotomis emocijomis dalinasi Sigutė ir apgailestauja, kad tame momente šalia negalėjo būti artimieji.
Pauzę mylimos veiklos įkarštyje paspaudė tik kovidas, tačiau ir jo metu chorai bandė repetuoti nuotoliu, kai buvo leidžiama – susitikdavo parkuose.
„Aš visąlaik gaunu energijos ją dalindama, todėl man svarbu ryšys su choru, ta vadinama chemija, – kalba dirigentė, – jei jos nėra, greitai tą pastebiu tiek savo veikloje, tiek būdama koncerte.“
Pati kartais provokuoja savo choristus, klausdama, kodėl jie taip sunkiai mokosi mūsų gražios, bet nelengvos lietuvių kalbos žodžius. Choristai jai atsako paprastai – jiems tiesiog labai patinka muzika, o mėgstamiausia daugumos jų daina V. Kernagio „Baltas paukštis“, neabejingi jie dainai „Kur giria žaliuoja“. Kaip Sigutė sako, joje telpa visa chorinės muzikos esencija.
Kalbantis pradedu pasiklysti faktų raizgalynėje, todėl klausiu, iš kur paroje tiek laiko vadovauti keturiems chorams, dirbti pusę etato muzikos konservatorijoje konsultuojant magistrantus, vesti kūrybiškumo dirbtuves dviem pabėgėlių grupelėms, važinėti po kitas šalis ir skleisti žinią apie Baltijos šalių chorinę muziką? Sigutė kvatoja ir mane papildo, jog dar laiko atranda ir salsos pamokoms, kinui, koncertams, knygoms, draugams ir sportui: „Esu visiška ekstravertė, bet pabūti vienai man taip pat būtina. Čia pragyvenu iš muzikos, mane vertina, darau tai, ką myliu. Man gera žinoti, kad kai kurie žiūrovai verkia klausydamiesi mūsų atliekamos muzikos, patiria tokias gilias emocijos, nors net nesupranta žodžių. Man atrodo, kad mes savo muzikoje turime kažką, ko kitos šalys neturi, todėl ir noriu nešti šitą vėliavą per pasaulį ir skleisti šitą kultūrą.“
Nieko originalaus baigiantis pokalbiui nesugalvojau. Pasinaudojau olandų kolegų išmintimi ir paklausiau – tai kokia gi dabar Sigutės muzikinė svajonė? Sulaukiau vylingo šypsnio: „Norėčiau diriguoti savo kūrinį Dainų šventėje.“ Kažkodėl man nuojauta kužda, kad tai tikrai išsipildys...
Mindaugas iš Zapyškio:
