baneris leidinys

skelcio_gimtineAsta GVILDIENĖ

Daugelį metų ieškantis pagalbos sutvarkyti kunigo saleziečio Antano Skelčio gimtąją sodybą Žalvėderių kaime (Žvirgždaičių seniūnija) vilkaviškietis Stanislovas Eugenijus Poniškaitis jau buvo praradęs viltį atstatyti griūvančius pastatus ir įamžinti žymaus dėdės, kuriam už žydų vaikų išgelbėjimą buvo suteiktas net Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas, atminimą. Kaip tvirtino rajono savivaldybės administracijos direktorius Juozas Puodžiukaitis, privačių sodybų atstatymui savivaldybė lėšų neskiria.

Nuotr. Galbūt atsirado viltis, kad Lietuvos saleziečių kongregacija sutiks pasirūpinti kunigo A.Skelčio gimtuoju namu.

„Įsitikinau, kad baigianti sunykti saleziečio A.Skelčio tėviškė niekam nereikalinga: nei bažnyčios, nei valdžios institucijoms, nei savivaldybėms ar žydų bendruomenei“, - nusivylęs šiais metais gautu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atsakymu dėl prašymo finansuoti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus kalbėjo S.E.Poniškaitis.
 
Departamento direktorė Diana Varnaitė informavo, kad dėl nepakankamų Departamentui skirtų valstybės biudžeto asignavimų į 2011 metų vykdomų tvarkybos darbų sąrašą įtraukti A.Skelčio namo ir tvarto tvarkybos darbų nėra galimybių ir pasiūlė darbus atlikti savo lėšomis. Po to ji pasiūlė teikti prašymą dėl atliktų darbų išlaidų kompensavimo pagal Privačios nuosavybės – prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensavimo taisykles.

S.E.Poniškaitis teigė, kad jis neturi tokių santaupų atlikti tyrimo ir restauravimo darbus, kainuojančius daugiau nei 30 tūkst. litų. „Man vienam su kuklia Šakių rajono savivaldybės parama to padaryti nepavyks“, - apgailestavo jis. Rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė teigė, kad geriausiu atveju rastų galimybę paremti 3 tūkst. litų.

Pagalbos S.E.Poniškaitis kreipėsi ir į kitas savivaldybes, tarp jų į Vilklaviškio ir Marijampolės, tačiau nei vienas vadovas nesutiko pagelbėti, nes sodyba, esanti Žalvėderių kaime, yra ne jų teritorijoje. Rezultatų nedavė nei pokalbiai su Seimo nariais: Algirdu Butkevičiumi, Egidijumi Vareikiu, Petru Gražuliu ir Vilija Aleknaite – Abramikiene, nei kreipimasis į Vyskupų konferenciją ir arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Nieko nežadėjo nei žydų bendruomenė, nei Šv.Jono Bosko pasekėjai, įsikūrę Vilniuje ir Kaune. Atrodo, kad saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje kunigo A.Skelčio atminimo išsaugojimas rūpi tik vienam žmogui - jo sūnėnui S.E.Poniškaičiui. Iš tiesų, šio kilnaus darbo galėtų imtis nors ir negausi Lietuvos saleziečių kongregacija.

Vilkaviškietis tvirtina, kad labai sunku surasti bendrą kalbą ne tik valdiškose įstaigose, bet ir su savo giminaičiais, kuriems visiškai nepriimtinas jo noras ateities kartoms atstatyti kunigo saleziečio gimtinės pastatus. Nesutarimai tarp giminaičių pasėjo nesantaiką. S.E.Poniškaitis teigė, kad kunigo gimtojoje sodyboje gyvenančiam jo sūnėnui Vitui Gustainiui nelabai svarbi nei sodybos praeitis, nei istorija. S. E. Poniškaitis keletą kartų per vasarą vyksta į Žalvėderius nušienauti žolės aplink A.Skelčio garbei pastatytą koplytstulpį. Tačiau, pasak V.Gustainio, net neužsuka į kiemą su juo pasisveikinti.

Kol kas bevaisės ir S.E.Poniškaičio pastangos pavadinti Griškabūdžio mokyklą A.Skelčio vardu. Su tokiu pasiūlymu jis kreipėsi į rajono savivaldybės merą J.Bertašių, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėją A.Kasparevičienę, Griškabūdžio gimnazijos vadovus, tačiau pritarimo tam taip ir nesulaukė. Juk griškabūdiečiai turėtų didžiuotis šiuo jaunimą ugdžiusiu ir globojusiu, kaip tą nurodo vienuolijos nuostatai, kunigu. Salezietis gimė ir augo kaime, tuomet priklausiusiame Griškabūdžio valsčiui. Čia jis lankė ir pradinę mokyklą. Šis kraštas galėtų atiduoti deramą pagarbą kunigui, kuris visa savo esybe sovietiniu sunkmečiu skleidė religinę tiesą, meilę artimui ir Dievui.

Tiesa, nors kunigo A. Skelčio atminimui viename iš namo kambarių įrengtas nedidelis muziejus, o sodybą nesunku surasti pagal keletą rodyklių, lankytojų ir besidominčių saleziečio gyvenimu čia atvyksta tikrai mažai. Juo labiau, jog bijodamas, kad  griūvantis pastatas nepalaidotų paskutinių likusių kunigo daiktų, daugelį eksponatų S.E.Poniškaitis išsivežė į Vilkaviškį. Mažai domimasi bei lankomasi ir kitose iškilių zanavykų gimtinėse.

Vienintelė gera žinia, neseniai jį pasiekusi per sūnų vyskupą Arūną Poniškaitį, kad Lietuvos saleziečių kongregacija pagaliau žada perimti kunigo A.Skelčio tėviškę savo žinion. „Tai būtų pats geriausias sprendimas“, - išreiškė viltį S.E.Poniškaitis. Galbūt atsirado viltis, kad visos jo įdėtos pastangos įprasminti kunigo A.Skelčio atminimą nenueis perniek.

Comments are now closed for this entry

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos