Mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje žodžiai „dvasia“, „dvasingas“, „dvasingumas“ yra praradę savo tikrąją reikšmę. Žinoma, tikėjimas, kultūra, menas liudija apie žmoguje egzistuojančius dvasios pradmenis, tačiau jais negalima apibūdinti viso dvasingumo. Žiniasklaidoje, knygynuose prisidengus dvasingumo sąvoka surasime šimtus jo pakaitalų: astrologija, parapsichologija, magija, šiuolaikiniai tobulėjimo vadovai. Dažnai po tokių „dvasinių“ patirčių žmogus tampa nebepajėgus gyventi tikrojo savo gyvenimo.
2012 metais bus pasaulio pabaiga? Tikimybių tikrovė. Jeigu žmogus tikisi tik blogio, jis jį gaus. Jeigu pasaulio pabaigos laukia šeši milijardai - tai ji tiesiog negali neįvykti. Žmonės propaguojantys pasaulio pabaigą yra tiesioginiai tos pabaigos kūrėjai. Mes vis dar gyvi ir saugūs kitokio mąstymo žmonių dėka. Jie netiki jokiais pasaulio pabaigos anekdotais ir atvirai juokiasi iš susirūpinusiųjų paskutinėmis dienomis. Tačiau tokiu būdu jie sudaro pusiausvyrą tiems, kurie apimti baimės kuria žmonijai katastrofas.
Nevaldomas žmonių protas mėgsta žiūrėti siaubo žinias: kas, kiek, kada, kaip, ką nužudė, ką sužalojo, išprievartavo? Jeigu padarysite kažką gero – jūs nepateksite į žinias, tai niekam neįdomu, nes tai gali rūpėti tik išmintingiems žmonėms. Tačiau, jeigu jūs kažką nužudėte, pritrenkėte, apvogėte dideliu mastu, tada, jums garantuoti pirmi laikraščių puslapiai, TV ir radijo žinios. Kodėl mažai žmonių mėgaujasi gyvenimu čia ir dabar? Nes protas pastoviai kužda, kad ateities reikia bijoti, nes neaišku kas bus... Kokį paskutinį kartą matėte filmą apie nuostabią ateitį? Juokinga, ar ne? O filmus apie siaubą, nukirstas rankas, prievartą? Tokia kasdieninė TV programa.
Ar žmonės tikrai protingi? Būtų išmintingi - tai seniai visoje mūsų planetoje viešpatautų taika ir meilė. Kur nukreipiami visi didieji protai? Dauguma išradimų buvo padaryti karo tikslams: masinio naikinimo ginklas, atominė bomba... Ar čia protingo žmogaus veikla? Išeitų, kad gyvename protingame pasaulyje pilname pavojų ir mirties. Senoliai ne veltui sako: „Žmogui dabar reikia žmogaus bijoti, o ne vilko.“ Tačiau genetikai sako, kad kiekvienas žmogus yra kiekvieno kito žmogaus giminaitis...
Štai, žiūrėk, laikraštis apie kitą tikėjimą pasakoja. Kur tai matyta? Ar taip sunku suvokti, kad Dievas buvo, yra ir bus visada vienas – to niekaip nepaneigsi, o kokia forma jį garbinti, tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Nuo mūsų vidaus priklauso, kiek mes būsime tame tikėjime, kiek mes esame dvasingi. Krikščioniškasis tikėjimas nurodo, kad žmogaus dvasinio gyvenimo autorius yra Šventoji Dvasia, kuri kuria mūsų dvasinį gyvenimą, per Dievo malonę. Šventoji Dvasia padeda būti Kristaus mokiniais, būti tokiems, kaip jis, jį sekti. Kaip sakė Jėzus: „Kas be nuodėmės – tegul meta į mane akmenį!“ Tai ir yra krikščioniškasis dvasingumas - leistis vedamam Dievo Dvasios, būti jos įkvepiamam ir matyti, kad šalia mūsų yra ir daug gėrio. Juk dar yra žmonių, kurie kitus nemokamai globoja, maitina, tūkstančius maisto porcijų išdalija sunkiai besiverčiantiems ir žemiau skurdo ribos gyvenantiems. Mes jų per savo rūpesčius ir skubėjimą net nepastebime. Apie gerumą aplamai kalbame tik vieną kartą metuose – prieš šv. Kalėdas.
Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje matome visai kitą vaizdą: žmogus gyvena, kenčia nepriteklius, kasdien dirba šimtus darbų ir atrodo va tuoj tuoj viskas pasikeis. Bet tas tuoj taip ir neateina. Atsimerkia paprastas žmogelis po meditacijos ir sako: „Nuo šiol aš būsiu dvasingas!“ Taigi vaikšto miesto gatvėmis galvodamas tik dvasingomis mintis, nes visi kiti aplinkui nedvasingi. O aš tai tikrai dvasingas, nes kartais užsimerkiu, pabūnu su savimi, su jogais ir šiaip dvasingų žmonių būreliuose. Perskaičiau knygą, kuri sako, jog reikia būti čia ir dabar ir visus mylėti, todėl aš dvasingas, o kiti neskaitė, kad reikia būti čia ir dabar, todėl jie nedvasingi. Visus besikeikiančius apeinu ratu – jie nedvasingi, tiesiog energetika ne ta. Jie nežino, kas yra čakros ir geria alkoholį – todėl jie nedvasingi. Todėl aš galiu dvasingai nekęsti, apkalbėti visus, kurie man atrodo nedvasingi, bet žinoma, labai subtiliai, kaip visi dvasingi daro. Tikriausiai gerokai prisijuokėte beskaitydami.
Visai nesvarbu, kokie yra jus supantys žmonės - materialistai, egoistai ar geradūšiai – visi jie vienodai ieško gyvenimo prasmės, visi jie vienodai alksta meilės, ramybės, išminties ir laimės. Todėl pamirškite nepasitenkinimus ir kitokių, ne tokių kaip mes, žmonių ir religijų netoleravimą. Mylėkime kiekvieną žmogų ir nedarykime kitam to, ko nenorime, kad mums darytų. Nes jis, galbūt, – ateities išminčius, kuris, dešimt tūkstančių kartų atsimušęs į materialumo spąstus, pagaliau suvoks išmintį, jog materialume nėra laimės, ir išdrįs šviesos ieškoti savo viduje. Kiekvienas žmogus yra toks nuostabus, kad kiekvienas yra atskiras pasaulis, atskira filosofija, atskiras mokslas. Ir jis tobulai pritaikytas gyventi šioje nuostabioje planetoje, kurioje žmogaus sąmonei duotas kūnas, jausmai, protas, kad jis galėtų visumoje atjausti visą šį nuostabų pasaulį. Padėkime vieni kitiems, nes dvasingumo ir materializmo stovyklos yra tik dar vienas kvailių spektaklis Dievo akyse.
Asta Gvildienė
Rimas iš Gelgaudiškio:
