Išmokime valdyti savo emocijas

Emocijos – tai reakcijos, valdančios mūsų gyvenimą, tai pačios galingiausios žmoguje veikiančios jėgos. Valdomi jausmų, žmonės gali atlikti pačius herojiškiausius ir pačius barbariškiausius žygius. Visa civilizacija priklauso nuo to, kaip žmonės sugeba valdyti savo emocijas. Tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Neteisinga manyti, kad esame tokie, kokie gimėme, ir negalime nieko pakeisti.

Kiekvienas iš mūsų pirmiausiai turi atsigręžti į save ir sunaikinti savyje tai, ką norėtų sunaikinti kituose, nes kiekviena neapykantos dalelytė, kurią atnešam į šį pasaulį, daro jį dar nesvetingesnį. Iš tiesų, būtent neapykanta ir yra tikrasis priešas, kurį pirmiausiai turėtume nugalėti. Visai nesvarbu, kas mes esame ir kokia yra mūsų dabartinė padėtis, visada turime galimybę tobulėti ir keistis. Kai pasikeisime patys, pamažu pasikeis ir mūsų gyvenimas.

Ar pastebėjote, kad, kai tik žmogus supyksta, jis pradeda klysti. Aptemęs protas neleidžia blaiviai mąstyti ir teisingai suvokti supančią aplinką. Žmogus staiga tiesiog pašėlsta dėl, regis, visai menkutės priežasties, emocijos liejasi per kraštus, lyg ugnikalnis išorėn išsiveržia iki tol tramdytas įniršis. Egoistiškas pyktis gali tapti baisios neapykantos šaltiniu, jei žmogus įsitikina, kad visa, kas blogai yra tik išorėje, o ne jo viduje. Jei mūsų emocijos yra atsakas į kito žmogaus emocijas, mes įžengiame į pabaigos neturintį užburtą ratą.

 
Energetiniu požiūriu emocijos primena audrą gamtoje, kuri pati savaime po kurio laiko nurimsta, įtampa išnyksta. Tačiau kad ir kas iš jūsų veržtųsi, neišliekite savo emocijų ant kito žmogaus. Supraskite, kad jis nekaltas dėl jūsų emocijų šėlsmo. Emocinė įtampa tiesiog jau buvo susikaupusi jumyse, o kitas žmogus tik paspaudė mygtuką ar netyčia užlipo ant jūsų nuospaudos. Jei prasiveržia įniršis, imkitės sunkaus fizinio darbo arba tramdykite jį, trankydami kumščiais į pagalvę. Jei per kraštus liejasi liūdesys, pabūkite tyliai savyje, pamedituokite arba  atvirkščiai, paklausykite mėgstamos muzikos, pašokite, pajudėkite. Jei norite paverkti, nelaikykite ašarų, pasislėpkite kur nors nuo visų ir išsiverkite. Nepamirkite, kad kiekviena  sąmoningai nuo pradžios iki pabaigos išgyventa emocija panaikina vidinę įtampą, žmogus išlaisvėja nuleisdamas garą.

Pasiduodami blogoms emocijoms, mes pakenkiame ne tariamam priešui. Pirmiausiai, pakenkiame sau, nes prarandame vidinę ramybę, nervinamės, blogai miegame, aštriais žodžiais pasitinkame tuos, kas tik išdrįsta pasipainioti mūsų kelyje. Ir kokia to pasekmė? Gyvenimas tampa nebepakeliamas ne tik mums, bet ir šalia mūsų gyvenantiems žmonėms: artimiausi žmonės pradeda mūsų šalintis, mus atjaučiančių vis mažėja ir pamažu tampame vis vienišesni. Todėl nelaikykime savyje vidinio įniršio, nesusitapatinkime su savo emocijomis. Mums tereikia išmokti stebėti jas ir atsiriboti. Juk nekurstoma ugnis išblėsta savaime. Suprasdami, kad emocija nepagrįsta, turime leisti jai išnykti.

Jei išmoksime tvarkytis su emocijomis, supratę, kad jos tėra tik mintys, galėsime sunaikinti galimybę joms kilti. Taip pamažu įmanoma pakeisti net savo charakterio bruožus ar gyvenimo būdą. Juk mintys pačios savaime ir atskirai nuo mūsų neegzistuoja. Jos kyla tarytum iš niekur. Jos gali būti malonios arba varginančios. Tą pačią akimirką, kai kyla emocijų pripildytos mintys, tereikia leisti joms nurimti, suvokiant, kad jos yra tik tuštuma.

Tai geriausia padaryti padeda meditacijos, kurių praktika rodo, kad, leidus mintims nurimti, mums pavyksta išgyventi nesuvokiamą sąmoningumą, kurį budistai vadina proto prigimtimi. Tai tokia būsena, kai buvusios mintys išnyko, o būsimos dar nepasirodė. Tai labai subtili būsena, kuri giliai persmelkia mūsų požiūrį, elgesį ir santykius su aplinkiniais. Tai gebėjimas nuraminti protą ir tvarkytis su savo emocijomis, pajusti savyje vidinę ramybę, laisvę ir pasitikėjimą.

Nuraminę mintis, mes galime pažvelgti į savo gyvenimo įvykius kitomis akimis, išgyventi juos ramiai, bet ne abejingai, priimti visa, kas nutinka, bet nesusitaikyti, suvokti priežasties ir pasekmės dėsnį. Kiekvienas iš mūsų turi gerų ir blogų savybių, šviesa nuolat grumiasi su tamsa. Ar norime tobulėti, ar pakanka mums likti tokiais, kokiais esame? Juk jei norime – galime keistis ir tapti nors truputį geresniais.