Visus gyvenimo įvykius sukuria mūsų mintys ir jausmai. Tik mes patys esame atsakingi už mus supančią aplinką ir už tai, kas joje vyksta. Jei mūsų sąmonėje įsivyrauja harmonija ir pusiausvyra – tą patį pradedame jausti ir savo gyvenime. Tai, kuo tikime, ir tampa mūsų tikrove. Jei manote, kad esate vienišas ir jūsų niekas nemyli – tai taip ir bus jūsų gyvenime. Jei nuolat sau kartojate, kad pasaulis pilnas meilės – tai šalia jūsų atsiras daup mylinčių žmonių.
Meilė sau dažniausiai susijusi su tėvų ir aplinkinių meile mums. Iš tiesų, mes su savimi elgiamės taip, kaip mūsų tėvai elgėsi su mumis. Jei vaikystėje mus mylėjo, tai užaugę mes taip pat save mylime. Jei nuolat barė ir baudė, mus visą gyvenimą persekioja tie žodžiai, kuriuos tam tikrais atvejais mums sakė tėvai. Taigi, meilė sau priklauso nuo tėvų meilės mums. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tėvai negalėjo mūsų išmokyti to, ko patys nežinojo. Jei jie nemokėjo savęs mylėti, tai suprantama, kad ir mūsų to neišmokė.
Gimstame šioje žemėje, kad gautume tam tikras pamokas, kurios mums leistų toliau dvasiškai tobulėti. Mes patys pasirenkame savo tėvus, kurie idealiausiai tinka mūsų mėginimui nuveikti tai, ką ruošėmės atlikti šiame gyvenime. Todėl nereikėtų jų kaltinti ir verkšlenti, kad kažko negavome, o išmoktume mylėti save ir pakeisti savo mintis apie nesugrąžinamai prabėgusią praeitį.
Mylėti save – reiškia džiaugtis gyvenimu ir būti dėkingam už Dievo duotą gyvenimo dovaną, gerbiant save kaip asmenybę, taip susigrąžinant į savo būtį sveikatą, pinigus, gražius santykius su aplinkiniais žmonėmis ir savo kūrybines galias. Turite išmokti save mylėti tokius, kokie esame. Atminkite, kad niekada, bet kokiomis aplinkybėmis, negalima savęs kritikuoti, užsisklęsti tarp minčių, nuo kurių turime pabėgti. Jei nuolat save barate, nuodijatės maistu, alkoholiu ar nikotinu, teigiate sau, kad jūsų niekas nemyli, sukeliate savo kūne ligas ir skausmą, gyvenate visiškoje sumaištyje ir nepritekliuje, užsikraudami sau nepakeliamą naštą. Reiškia jūs savęs nemylite. Jūs tiesiog turite tai pakeisti.
Kad to pasiektumėte, kiekvieną dieną atlikite pratimą su veidrodžiu. Atsistokite prieš veidrodį ir, žvelgdami sau į akis, ištarkite savo vardą, sakydami: „Aš myliu tave tokį (-ią), koks (-ia) esi”. Iš pažiūros paprasta, tačiau kai kam tai gali pasirodyti neįtikėtinai sunku. Prisiminkite vaikus, kurie visada pilni meilės. Ir jūs buvote tokie pat, tik vėliau pradėjote neigti savo tobulumą. Tačiau tai galite pakeisti.
Paimkite popieriaus lapą ir surašykite viską, ką apie jus blogo kalbėjo tėvai, giminaičiai, mokytojai, kaimynai, darbdaviai. Tai ir yra tos mintys, kurios trukdo jums gyventi ir kurių turite kuo greičiau atsisakyti – sudeginkite jas. Atsisveikinkite su įžeidimais ir nuoskaudomis, kad tai pasitrauktų iš mūsų gyvenimo. Kad visiškai išsilaisvintumėte iš praeities ir galėtumėte mylėti save – visiems be išimties privalote atleisti, nes, nejausdami neigiamų emocijų ir blogų minčių, galime įveikti visas ligas ir susikurti laimingą ateitį.
Kad atsikratytumėte senų įsitikinimų, reikėtų išvalyti savo atmintį. Tai panašu į jūsų buto tvarkymą: į kai kuriuos daiktus žiūrite su meile ir mielai nuo jų valote dulkes, kai kuriuos reikia truputėlį pataisyti, kad vėl jais galėtumėte džiaugtis, kai kurie jau atitarnavo ir paseno – pats laikas su jais išsiskirti. Atsikratę blogų įsitikinimų, visą savo energiją galėsite skirti norui pasikeisti.
Mūsų gyvenimo scenarijus pradedamas rašyti dar ankstyvoje vaikystėje. Kaip mus „užprogramavo“ – tokie ir esame. Dabar svarbu ne kaltinti kitus, o pakilti į aukštesnį suvokimo lygmenį. Praeitis negrįš, tačiau galime susikurti puikią ateitį. Tereikia įveikti savo ribotumą ir bejėgiškumo jausmą, reikia pradėti keistis. Dažnai mes gyvenime laukiame permainų, tačiau patys daryti nieko nenorime: tegul kas nors kitas keičiasi, o aš palauksiu. Tačiau, kad įvyktų pasikeitimo stebuklas, turite pasikeisti iš vidaus pirmiasiai patys.
Kad būtų lengviau, kuo dažniau kartokite: „Aš noriu pasikeisti.“ Tardami šiuos žodžius, susikoncentruokite į gerklę, nes tai centras, kuriame sukaupta visa energija, reikalinga mūsų gyvenimo permainoms. Nepamirškite visiems ir už viską dėkoti. Dėkoti už šiltus namus, už gražų rytą, už žalią šviesoforo signalą, už sėkmingą dieną, už džiaugsmingas akimirkas... Ir visko, už ką dėkojate, tiesiog stebuklingai padaugės jūsų gyvenime. Po to jau nesistebėsite, kodėl kas rytą į darbą važiuojate be sustojimų prie šviesoforo.
Mylėkite save, nes tai nereiškia atiduoti mažiau meilės kitiems. Tiesiog mylintis save žmogus yra daug sveikesnis, laimingesnis, kūrybiškesnis, o, ieškodamas savęs, jis atranda ir pasitikėjimą savimi. Tada ir kitiems norisi pažinti mus ir, aišku, dalintis su mumis savo meile.
Asta GVILDIENĖ
Vilma iš Šakių:
