Gintarė MARTINAITIENĖ

Spalio 27 dieną Šakių pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (PASPC) vyriausioji gydytoja Rima Laukaitienė švęs savo penkiasdešimtmetį. Ta proga su medike kalbamės ne tik apie darbą, bet ir apie šeimą, vaikus.

Nuotr. Penkiasdešimtmetį švęsianti R. Laukaitienė pripažino, kad gyvenime yra reikli moteris, tačiau namuose ji – pirmiausiai mama ir žmona, besirūpinanti buitimi.

Darbas - malonumas

Tikriausiai daug pristatinėti R. Laukaitienės nereikia, nes daugelis rajono žmonių ją pažįsta kaip poliklinikos vadovę ar bendrosios praktikos gydytoją. Gydytojos darbą ji dirba nuo 1987 metų, nuo 1993 metų ji - poliklinikos vedėja, o nuo1997-ųjų gydytoja vadovauja Šakių PASPC. Į Šakius iš Žemaitijos sukūrusi šeimą atsikėlė 1988 metais, o darbą pradėjo Šiauliuose kaip apylinkės terapeutė. Tad medikė jau tvirtai įleido šaknis mūsų rajone. Visgi kyla klausimas, ar darbe kyla kokių nors sunkumų? „Sunkiausia ir yra vadovavimas įstaigai“, - pripažino vyriausioji poliklinikos gydytoja. Natūralu, kad vadovauti 72 darbuotojams nėra pats lengviausias uždavinys, tačiau pastarieji dešimt metų darbe, kaip teigė R. Laukaitienė, jai teikia tik malonumą. „Įstaigoje dabar dirba labai geras kolektyvas, tvyro gera atmosfera. Tie, kurie norėjo, per tą laiką išėjo, o liko, kaip sakau, tie tikrieji“, - gerų žodžių pavaldiniams negailėjo medikė. Ji teigė, kad netgi nebūdama darbe, leisdama laisvalaikį ji pasiilgsta darbo, galvoja apie jį.

 
Jai vadovaujant Šakių PASPC, įsisavinant ES struktūrinių fondų lėšas buvo sutvarkyta pastato išorė, pakeisti langai, stogas, suremontuotas antrasis įstaigos aukštas. Neseniai atnaujinta vaikų konsultacija, įėjimas, chirurgijos ir procedūriniai kabinetai. Daug ką įstaigoje dar reikia sutvarkyti, tačiau norus ir vizijas riboja finansinės galimybės, bet planų poliklinikos vadovės galvoje nestinga.

Medikės darbas – neatsiejama jos gyvenimo dalis. Paklausta, ar įsivaizduoja, jog galėtų dirbti kažkokį kitą darbą, vyriausioji poliklinikos gydytoja nedvejodama atsako, jog tikrai ne. „Nuo pat mažens norėjau būti gydytoja ir tas noras niekuomet nepasikeitė. Tikriausiai kitokio darbo net nemokėčiau dirbti“, - pripažino R. Laukaitienė.

Kalbėdama apie save ji neneigė, kad yra iš tų žmonių, kurie ką mato, tą ir sako. „Jei darbe matau, kad nenuvalytas langas, tai tiesiai šviesiai ir pasakau, bet pykčio ilgai laikyti nemoku“, - kalbėjo gydytoja. Ji pripažino, kad yra gana reikli vadovė, mėgstanti švarą, tvarką. „Namie moteris gali gyventi taip, kaip nori, o čia, gydymo įstaigoje, turi būti ir švara, ir tvarka“, - konstatavo medikė. Tačiau kad ši moteris namuose gyventų bet kaip, tikrai neatrodo.

Tad kokia R. Laukaitienė yra namuose? Pirmiausiai mama ir žmona, besirūpinanti buitimi, namais. Ji pripažino, kad yra namų žmogus, mėgsta kapstytis po gėlynus, tvarkyti aplinką, o laisvalaikį leidža keliaudama. Tačiau iš pasakojimo apie šeimą galima suprasti, kad kaip darbe, taip ir namuose, R. Laukaitienė gana reikli, pedantiška. Tad iš kur tas reiklumas? Medikė pasakojo, kad tokios savybės pas ją yra nuo mažens. Gal todėl, kad gana reikli buvo mama, tačiau ir ji pati tiek sau, tiek aplinkiniams visuomet kėlė gana aukštus reikalavimus, mokykloje ar auštojoje jos netenkino žemi įvertinimai.

Tvirtą charakterį turinti moteris tikriausiai net neįsivaizduoja, kad du sūnūs ir septintoje klasėje besimokanti dukra šiuo atžvilgiu galėtų būti į ją nepanašūs. Nors abu sūnūs studijuoja mediciną, o mažesnioji taip pat svajoja apie tokias pačias studijas, R. Laukaitienė sako, kad vaikų apsisprendimo neįtakojo. „Su vaikais niekuomet, ačiū Dievui, jokių problemų neturėjau ir nereikėjo stovėti prie pamokų ruošos. Kai sūnūs rinkosi, ką studijuoti, pasakiau, jog mediko kelią rinktųsi, jei nebijo darbo ir netingi dirbti. O darbo, manau, turės visuomet, kad ir kur bebūtų“, - mintimis dalijosi medikė. Ji pripažino, kad sūnų pasirinkimas sekti mamos pėdomis ją džiugina. „Žinoma, vaikams turi būti nustatytos tam tikros ribos ir juos reikia šiek tiek pristabdyti“, - apie vaikų auklėjimą kalbėjo moteris. Ji pasakojo visuomet savo atžaloms akcentavusi, jog reikia gerbti suaugusiuosius, mokytojus, nesityčioti iš neįgaliųjų ir nepasiturinčiųjų.

Penkiasdešimtmetis – daug ar mažai? R. Laukaitienė kalbėjo, kad galbūt per daug gerai apie save galvoja, tačiau nesijaučia, kad būtent tokį jubiliejų minės už kelių dienų. „Nežinau, kaip jausiuosi būtent tą dieną, bet tikrai nesijaučiu penkiasdešimtmete“, - su šypsena veide kalbėjo Šakių PASPC vyriausioji gydytoja. Tad kas gi jubiliejų švęsiančiai moteriai gyvenime svarbiausia? „Svarbiausia šeima, vaikai ir sveikata, kurios už jokius pinigus nenusipirksi“, - akcentavo R. Laukaitienė.