Kai kasdienybės šurmulys nublanksta, o ant stalo garuoja karštas patiekalas – dažniausiai net nepagalvojame, kad mus gali sieti su kitų tautų žmonėmis ne tik istorija, bet ir... bulvė. Ši, iš pirmo žvilgsnio kukli daržovė, yra vienas svarbiausių ingredientų tiek Lietuvos, tiek Airijos virtuvėse. Ir ne šiaip sau – ji abiejose šalyse tapo ištisos gastronominės tapatybės pagrindu.
Airijoje vienas iš ikoniškiausių bulvinių patiekalų – „boxty“. Tai blynas iš tarkuotų ir virtų bulvių, į kurį įmaišoma miltų, šiek tiek sviesto ar pieno. Kartais jis kepamas ant keptuvės, kartais – orkaitėje. Rezultatas – traškus išorėje ir švelnus viduje blynas, primenantis mūsų žemaičių blynus ar net šviesesnį kugelį. Lietuvoje turime labai artimą dvynį – tarkuotų bulvių kugelį, kurio šaknys taip pat veda į kaimo virtuvę, kuomet svarbiausia buvo pamaitinti šeimą sočiai ir pigiai.
Įdomu tai, kad bulvė į abi šalis atkeliavo panašiu metu – XVIII amžiuje, tačiau ypač svarbi tapo XIX a. pradžioje, kuomet ją plačiai pradėjo auginti valstiečiai. Airijoje bulvės buvo tokios svarbios, kad jų trūkumas lėmė vieną didžiausių tragedijų – Didįjį badą. Lietuvoje tuo metu bulvės irgi buvo „gyvybės gelbėtojos“, ypač baudžiavos laikais. Todėl nieko keisto, kad tiek airių, tiek lietuvių virtuvėje atsirado gausybė bulvinių patiekalų, o bulvė tapo tarsi savotišku tautiniu simboliu.
By Eden, Janine and Jim - Flickr: Kugelis, CC BY 2.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=20566795
Be bulvės, dar vienas mus jungiantis ingredientas – sviestas. Airijoje – tai kreminis, lengvai sūrus sviestas, kuris dažnai tepamas ant šviežiai keptos „soda bread“. Lietuvoje – naminės ruginės duonos riekė su tik ką plaktu sviestu – irgi neatsiejama nuo vaikystės prisiminimų. Abu regionai vertina tikrą, paprastą maistą, kuriame nedaug ingredientų, bet daug šilumos.
Galiausiai, tiek airiai, tiek lietuviai mėgsta troškinius – sočius, ilgai virtus patiekalus. Airijoje – tai „Irish stew“, o Lietuvoje – kopūstienė ar kruopų šiupinys. Tokie valgiai ne tik šildo kūną, bet ir suburia šeimą, draugus prie bendro stalo. Gal todėl ir šiandien tiek Airijoje, tiek Lietuvoje kulinarija turi ne tik skonio, bet ir bendrystės funkciją.
Tad kitą kartą gamindami kugelį – prisiminkime, kad kažkur Airijos kaime galbūt kepa boxty. Ir nors mus skiria jūra, skoniai, tradicijos ir šaknys – stebėtinai panašios. Nes kartais net paprasta bulvė gali tapti tiltu tarp tautų.
Ir galiausiai – gėrimai. Tarkime, airiškas alus bei viskis ir lietuviškas midus bei naminė degtinė... Tai irgi senųjų švenčių, ritualų, ir netgi simbolikos šaknys. Abu regionai turi savo „stipriuosius gėrimus“, kurie lydėdavo tiek džiugias, tiek rimtas gyvenimo akimirkas – nuo derliaus švenčių iki apeiginių vaišių.
Galiausiai, svarbiausia – ne ieškoti, kuo mes skiriamės, o atrasti, kuo esame panašūs. Bendra istorija, panašūs skoniai, paprasti, bet širdžiai artimi valgiai rodo, kad mus jungia kur kas daugiau, nei galėjome įsivaizduoti. O galbūt visos tautos prasideda nuo bendro stalo?
„Europos Pulso“ informacija
www.europospulsas.lt
Eduardas iš Griškabūdžio:
