Nuošaliau nuo miesto šurmulio, tarp Ž. E. Žilibero gatvės medžių alėjų, vis dar stovi vienas įspūdingiausių Kauno dvarų – Aukštosios Fredos dvaras. Ši istorinė sodyba, įsikūrusi kairiajame Nemuno krante, daugiau kaip penkis šimtus metų tyliai stebi Kauno miesto kaitą – iš mažo prekybinio taško virstant modernia Europos kultūros erdve.
Dvaro istorijos ištakos siekia dar 1500-uosius metus, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis padovanojo šią teritoriją iždininkui Henrikui Šliagirui. Tais laikais tai buvo tik maža sodyba, tačiau šis žemės sklypas turėjo potencialą – aukšta vieta su nuostabiu vaizdu į Nemuną žadėjo ne tik strateginę vertę, bet ir grožį.
XVIII a. pabaigoje dvarą įsigijo žemaičių bajoras Juozapas Godlevskis – žmogus su aiškia vizija. Būtent jis pavertė Fredą tikru architektūriniu perliuku. XIX a. pradžioje iškilo klasicistiniai rūmai su keturiomis toskaninėmis kolonomis ir grakščiu frontonu – šie rūmai stovėjo aukščiausioje sklypo vietoje, tarsi stebėdami žemiau plytintį išpuoselėtą parką.
Parkas – tai atskira istorija. J. Godlevskis suformavo dvaro tvenkinius taip, kad jų kontūrai atspindėtų jo inicialus – „J“ ir „G“. Tokia detalė byloja apie ne tik išskirtinį skonį, bet ir savotišką asmeninę simboliką – tai buvo ne tik žemės valda, bet ir jo paties įamžinimas kraštovaizdyje. Greta rūmų stovėjo oranžerijos, arklidės, kumetynai, paviljonai – visa tai kūrė uždarą, bet kvėpuojančią dvaro visumą.
Muzika dvaro balkone
Dvaro rūmų antrajame aukšte buvo įrengtas balkonėlis, iš kurio atsiverdavo vaizdas į parką. Pasakojama, kad šiame balkone grodavo bajoro išlaikomas orkestras, o šeimininkas ir svečiai galėdavo mėgautis muzika ir gamtos grožiu.
Planai įkurti prezidento rezidenciją
1919 m. buvo svarstoma Aukštosios Fredos dvare įkurti Lietuvos Respublikos prezidento rezidenciją. Buvo patvirtinta 20 000 auksinų suma dvaro pritaikymui, tačiau dėl didelių išlaidų planų buvo atsisakyti.
Dvaro architektūrinės detalės
Aukštosios Fredos dvaro rūmai išsiskiria klasicistiniu stiliumi su keturių toskaninių kolonų portiku ir trikampiu frontonu. Įdomu tai, kad fligeliai su arkomis, esantys abiejose rūmų pusėse, yra retas architektūrinis sprendimas Lietuvos dvarų kontekste.
XIX a. pabaigoje, kai Kaunas virto tvirtove, dvaras pateko į karinę zoną. Rūmuose įsikūrė Kauno tvirtovės komendantas Oskaras Klemas. Karo laikotarpiu dvaras neišvengė nuostolių – dalis pastatų buvo sunaikinti. Vis dėlto tarpukariu jis vėl atgavo dalį savo ankstesnio žavesio, kai čia buvo įkurtos švietimo įstaigos.
Nuo 1920 m. dvaro teritorijoje veikė Žemesnioji sodininkystės-daržininkystės mokykla, o 1923 m. čia įsikūrė Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas – kuris iki šiol tvarko ir prižiūri dvaro aplinką. Tai padėjo Fredos dvarui išlikti – kaip ne tik architektūros paminklui, bet ir gyvai edukacinei erdvei, kur istorija, mokslas ir gamta persipina viename žaliame peizaže.
Šiandien lankytojai dvaro teritorijoje gali ne tik pasivaikščioti tarp senų medžių ir gėlynų, bet ir prisiliesti prie Lietuvos bajorijos pasaulio. Rūmai išsaugoti, nors kai kurios jų dalys laukia kruopštesnės restauracijos. Tai – vieta, kur sustojęs laikas švelniai glosto plytų sienas ir primena, kad kultūros paveldas – tai ne tik pastatai, bet ir žmonių istorijos, išlikusios žemės atmintyje.
Eduardas iš Griškabūdžio:
