Adventas skaičiuoja paskutines dienas, o mes lekiam kaip išprotėję, planuojame, skubame, nespėjame... Kaip ir kasmet, tik išgirdus žodį Kalėdos viduje tarsi įsijungia kažkoks pagreitis su nuolatiniu priminimu, kad tik viską spėti, kad tik spėti! O viskam pasibaigus atsikvepiame su palengvėjimu – pagaliau baigės. Argi nekvaila?

Manau, kad kvaila. Ir dar kaip. Bet kaip kitaip, kai esame taip įsisukę į darbus, kasdienius rūpesčius ir nuolatinį nespėjimą ne tik prieš šventes. Mes jau nemokame kitaip. Kai kurie iš mūsų mokomės mažiau skubėti, atsipalaiduoti, skirti laiko sau ar tiesiog paprasčiau žiūrėti į vis labiau išprotėjantį pasaulį. O tame išprotėjusiame pasaulyje esame mes, taip pat iš proto besikraustantys žmonės ir darantys tą pasaulį tokį. Absurdas, ką?

 

Grįžtant prie Kalėdų temos, prisiminiau dar pernai perskaitytas Daivos Kalinauskaitės (socialinio darbo organizatorės Šakių vaikų globos namuose) mintis: „Kas jos? Tos Kalėdos?... Kalėdos... – tai kažkas... Kažkas Tokio! Žinote, dalis iš mūsų jau net nebežino, kas tai. Skelbia šią žinią euforiniu balsu, kuriame Kristaus visai nėra. Arba jis trumpai atsiranda, tą vieną naktį, ir paskui vėl dingsta iki kitų metų priminimo. Gimė pernai, gimė užpernai, gimė šįmet, gims kitąmet.  Net nesusimąstome – kodėl. Lygiai taip, kaip nesusimąstome ir apie tai, kodėl visada iš sniego lipdome sniego senius, o iš smėlio visada statome pilis. Nes taip įprasta.“

Tikrai, įprasta tapo taip gyventi ir nemąstyti, galbūt net nesigilinti. Ir kiek mūsų gyvenimuose, o jei ne juose, tai švenčių laukime to „Kažko Tokio“?

Štai ir Adventas – susikaupimo, rimties metas, bet ne liūdesio, aiškina dvasininkai. Bet kiek iš mūsų išties šiuo metu skiriame laiko artimiesiems, ramybei, susikaupimui, apmąstymui, maldai?

Sakysite – daug klaustukų. Nesu nei dvasininkas, nei labai gerai šiuos dalykus išmanantis žmogus, ir ne pamokslauti noriu, tačiau bėgime, chaose ir tame išprotėjusiame pasaulyje reikėtų stabtelti ir pačiai, tad klausimus kelti ar ieškoti atsakymų galime drauge. Nereikia į juos atsakyti garsiai ar kažkam. Atsakykime sau. Adventas – tinkamiausias tam metas.

„Reikia imti šluotą, skudurą, siurblį ir siurbti, plauti, šluoti tam, kad sulauktume svečio jau papuoštuose ir švariuose namuose. O tie namai – žmogaus gyvenimas“, – kalba vienas dvasininkas.

Štai kitur šmėžuoja mintis, kur žmogus klausia išminčiaus, kaip reikia ištaisyti pasaulį. Jam sako, kad kasdien reikia užmušti po vieną vergą, patarėją, teisėją, aristokratą ir vieną vadą. Jis klausia, o kurgi kasdien jų reiks tiek rasti. „Savyje, sūnau, tik savyje“, – atsakė jam išminčius.

Nors laiko iki atsisėdimo prie Kūčių stalo liko nedaug, bet jeigu labai norėsime, prasiurbliuoti tuos savo vidinius namus spėsime. Kiekvieno teisė rinktis, nori jis tą siurblį jungti, šluostės griebtis ar ne. Kažkas sakė, kad kiekvieno kelias iki prakartėlės savas, tad linkiu ir eiti jo link savaip, tačiau tegul jūsų namuose užsibūna ramybė, tikėjimas, supratimas, sveikata ir tikrosios Kalėdos. Kaip rašiau ir sveikinime, juk Kalėdos – dvasia, būsena, ne tik data. Tad tos būsenos taip pat linkiu.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 96 (9013)