Antrasis rinkimų turas baigėsi. Pasirinko ir Lietuva, ir rajonas, nors šįkart šalies ir apygardos rinkėjų pasirinkimo prioritetai nesutapo. Visgi rajone rinkiminių nuotaikų spalvas gerokai nusodrino rinkimų išvakarėse priimtas mero potvarkis, kuriuo iš pareigų jis atšaukė Šakių kultūros centro direktorių, „valstietį“ Raimondą Januševičių.

Sakyčiau, tai įpylė gerą kibirą žibalo į ir taip plika akimi matomą ir gana nemenką „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą. „Valstiečiai“ pirmiausiai šią situaciją puolė išnaudoti politinės reklamos tikslais ir bent jau abejojančius rinkėjus truktelti savo pusėn. Kitų gal ir traukti nereikėjo, nes nusivylimas tokiu sprendimu krito ne tik ant mero pečių. Šešėlis krito ir ant visos partijos, o tokių rinkėjų, kurie balsavo ne „už“ kažkurį kandidatą, o „prieš“ vieną iš jų, irgi buvo. Nesiimsiu vertinti, kaip būtų klostęsi rinkimų rezultatai, jei nebūtų šio sprendimo, bet galiausiai kortos sukrito taip, kad Seime bus tiek G. Surplys, tiek šūvį į koją gavusi Irena Haase.

 

Štai rinkimų naktį laukdamas rezultatų Giedrius Surplys kėlė retorinį klausimą, ką dėl tokio sprendimo merui galėtų pasakyti partija, tačiau lai tai lieka jiems patiems, o „valstiečiai“ jau tą patį vakarą viešai paskelbtoje padėkoje rinkėjams kartu padėkojo ir merui. Šūvis partijos kandidatės Irenos Haase pusėn buvo tikrai nemenkas, jau nekalbant apie išsikastą duobę ir sau pačiam. Kai kurie tos pačios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai, pavyzdžiui, Artūnas Vakarankevičius, Vaidas Balčiūnas, nevengė į situaciją sureaguoti socialiniuose tinkluose, siūlė merui su kultūros centro direktoriumi tartis, kalbėtis, nesikarščiuoti. Politikai buvo sutrikę: nors tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas mero potvarkis atleisti Raimondą Januševičių, vyko tarybos posėdis, bet apie tokį mero ir partijos skyriaus pirmininko sprendimą teigė nieko nežinoję. Beje, R. Januševičius sakė jį gavęs viena minutė iki darbo pabaigos. Kaip perkūnas iš giedro dangaus šis sprendimas buvo ir I. Haase, kuri socialiniuose tinkluose irgi bandė reaguoti į situaciją, žadėjo aiškintis, sakė, jog meras tokių sprendimų su ja nederina ir neturi derinti, tačiau vargu, ar šie paaiškinimai nuplovė nuo jos dėmę. Jei įprastai rinkimų rezultatų partijos būstinėje laukdavo ir meras, tai šįkart prie bendrapartiečių ir bičiulių, kurie rinkosi I. Haase buvusiame biure, jis neprisijungė.

Žinoma, tai tik politiniai viražai, kurie rinkimų išvakarėse tapo dar svarbesni nei įprastai. Ypač svarbi ir kertinė figūra šioje situacijoje – iš darbo bandytas atleisti R. Januševičius. Turbūt neperspausiu pasakydama, kad jo ginti ėmėsi ne tik rajonas, bet visa Lietuva. Rajono bendruomenės atstovai, daugiausia kultūrininkai, pirmadienį surengė piketą, savaitgalį socialinė erdvė lūžo nuo palaikymo komentarų, prašymų išsamiau paaiškinti situaciją, tačiau tų paaiškinimų, deja, minimumas. Galima iš nuotrupų suprasti, kad vėl kalbama apie išmokėtus priedus kai kuriems kultūros centre dirbusiems žmonėms, tarp kurių, ne paslaptis, ir direktoriaus žmona, dukra. Vėl argumentai skamba dėl viešųjų ir privačių interesų supainiojimo, dėl įstatymo nesilaikymo, tačiau ar tai tikrai viskas?

Žinoma, buvo ir tokių žmonių, kurie teigė, jog be rimto pagrindo tokio drastiško sprendimo meras negalėjo priimti, kad nereikėtų mero tik teisti, o kito teisinti, tačiau bent kol kas išlieka nemažai neatsakytų klausimų. Jei visi komentarai atvirai gulė į socialinę erdvę, tai to garsiojo audito išvadų nė viena iš konfliktuojančių pusių nelinkusi dėti ant stalo ir viešinti. Tad kas gi ten tokio buvo nustatyta? O būtent aiškumo ir reikėtų. Ir atviro, be užuolankų paaiškinimo. Ką reiškia mero paaiškinimas, kad, suprask, nebus visų detalių, motyvų, paaiškinimų, mat slepiamasi po asmens duomenų apsaugos kauke. Kita pusė tikina, kad išvados tik antrinis dalykas. Būtent tokie veiksmai ir suteikia visas galimybes dvejoti, nepasitikėti, nusivilti. Nejau išties to siekiama, kai visuomenė ir taip nelinkusi pasitikėti valdžios institucijomis? Nejau mes pertekę savo srities profesionalais, kad jais taškomės į kairę ir dešinę? Nemanau. Jų ne perteklius, o trūkumas daugelyje sričių. Štai trečiadienį po pietų paaiškėja, kad potvarkis visgi neįsigalioja. Žinoma, džiugu, kad direktorius lieka pareigose, viliamasi ieškoti kompromisų ir pan. Bet vėl kyla klausimas –  ar priimant penktadieninį potvarkį išties tam buvo svarios priežastys? Ko tokiu sprendimu siekta? Pagąsdinti? Nuleisti ant žemės neva susireikšminusį ir arogantišką direktorių? Galų gale smalsu, kokia išties to kompromiso kaina? Bent kol kas ji, kaip ir daugelis šios situacijos dedamųjų, lieka už uždarų durų. Tačiau kartais tos durys ima ir prasiveria, tad luktelkime.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 84 (9195)