Tikriausiai natūralu, jog vis labiau populiarėjant socialiniams tinklams politikai bei partijos juos išnaudoja kaip dar vieną politinės komunikacijos įrankį. Klausimas kitas, kaip tuo įrankiu politikai naudojasi ypač šiuo rinkiminiu laikotarpiu, nes bent jau mūsų darbo dirvonuose neišeina nejusti prasidėjusios politinės kampanijos, kuri, spėju, nebus labai graži. Tad ir norisi trumpai žvilgtelti į kandidatus, siekiančius pelnyti mūsų pasitikėjimą spalį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą. Tuo labiau, kad kai kurie vieši įrašai bado akis. Bent man.

 

Akivaizdu, kad mokant tinkamai naudotis šiuo įrankiu galima labai lengvai pasiekti didelį žmonių skaičių, skleisti įvairaus pobūdžio skirtingoms socialinėms grupėms aktualią informaciją (juk kai kas puikiausiai iš savo įrašų ir užsidirba). Priešingai nei tradicinėje žiniasklaidoje, čia iškart galima užmegzti kontaktą su socialinio tinklo nariais ir keistis nuomonėmis, diskutuoti. Juk politikams naudinga palaikyti nuolatinį ryšį su visuomene. Ko daugiau norėti? Rodos, tik viešinkis, skelbk ir vargo nematyk, kai net už viešinimą mokėti nereikia. Tačiau čia kalbu apie mokėjimą komunikuoti.

 

Pirmiausiai akis užkliuvo už kaimyninio Jurbarko žurnalisto Luko Pilecko pasidalintos nuomonės (tad smalsumo vedama pašniukštinėjau ir pati, kas ten tokio) apie socialdemokratų Jurbarko skyriaus profilį su retoriniu klausimu, kas gi jį administruoja. Nors jurbarkiečiai į Seimą gali rinkti etiketo specialistą, žurnalistą ir puikiai iš ekranų pažįstamą Giedrių Drukteinį, išties jų skleidžiama neatlygintina politinė reklama kelia klausimų. Tiksliau, nuotraukos, kurios šiuo metu irgi turi būti žymimos kaip reklama, kuriose etiketo specialistas atrodo kaip alkoholio padauginęs kaimietis, bet ne kandidatas į Seimą. Tikrai siekiama rinkėjams parodyti būtent tokį kandidato veidą? Kokią auditoriją bei kokį rinkėją Jurbarke norima pasiekti su tokia reklama? Galų gale, kokį turinį siekiama ištransliuoti?

Užteks apie svetimus, žvilgtelkime į savus. Kai pradedu galvoti apie penkių mūsų apygardoje kandidatuojančių kandidatų viešus įrašus, pirmiausiai prieš akis išnyra „darbietis“ Ričardas Lekavičius. Gal todėl, kad anksčiau nebuvęs aktyvus socialinių tinklų vartotojas jis tokiu tapo pakvipus rinkimais, tiksliau, kai buvo galima suprasti, kad tas aktyvumas ne be pagrindo. Neaptarinėsiu jo skirtingų įrašų, nes jų tikrai daug ir įvairiausių, bet jo teisė rinktis, kaip ir kokiu turiniu komunikuoti. Visgi man viską pramušė jo įrašai grupėse, kuriose skelbiama apie vietas, kur šiuo metu pastebėti policijos pareigūnai, vadinamieji trikojai ir pan. Ar tikrai dera ir yra etiška kandidatui į Seimą rašyti grupėse ir vairuotojus įspėti, kad štai policija „sukinėjasi po Slavikus“, „Sudargas-Slavikai svečai“ (beje, pastarąjį žodį su klaida parašė kandidatas). Kažin ką apie tokius įrašus mano pareigūnai? Beje, nevengia jis užvažiuoti ir ant valdžios, galima suprasti, jog gana akylai stebi jų veiksmus ir leidžia sau jiems mestelti vieną kitą kritikos strėlę.

Kiti kandidatai, rodos, laikosi ramiau, nors, suprantama, gerokai aktyvesni. Štai Redos Kneizevičienės įrašuose atsirado ir Šakiai, nes ji pati iš Kazlų Rūdos. Visgi nustebinusių kliurkų neužmačiau. Santūriai kol kas laikosi ir dabartinė Seimo narė Irena Haase, kuri socialiniuose tinkluose suaktyvėjo tapus Seimo nare, tačiau jos pranešimai gana lakoniški, paprasti, bet žinia aiški – tiesiog informuoti. Štai Raminta Jakelaitienė išbando naujas komunikacijos formas ir dalinasi video (dalinosi receptu, kalbino psichologę), bet jos anketoje irgi neužmačiau neapgalvotų įrašų. Priešingai, man atrodo, kad stengiasi parodyti save, jog yra tikra savo srities profesionalė, ypač nevengianti palaikyti vietinių. Galbūt sunkiau šiuo klausimu kalbėti apie Giedrių Surplį. Ne todėl, kad jis apie dalyvavimą Seimo rinkimuose mūsų apygardoje paskelbė paskutinis. Bet jis jau dabar yra valdžioje, puikiai išmano tą virtuvę, į kurią kiti kandidatai dar tik norėtų patekti. Taip, ją jau žino ir I. Haase, bet jis dirbęs ir Prezidentės kalbų rašytoju, ir komunikacijos vadovu, tad komunikacijos subtilybes išmano. Peržvelgus jo anketą pirma į galvą šovusi mintis, jog jis atrodo ypač gyvas žmogus. Visgi jei jau perėjau prie „valstiečių“ kandidato, negaliu nepaminėti jų susirinkimo, kuriame jis ir buvo patvirtintas, bet spauda po pusvalandžio buvo išprašyta. Tiesiog šiame susirinkime darkart suvokiau, jog kalbos, kad ši rinkiminė kampanija gali būti gana šlykšti, nešvari ir vieni kitus kandidatai puls kaip maitvanagiai, ne iš piršto laužtos. Jau esant spaudai netrūko pasisakymų ir kritikos valdžiai (nevertinu, kiek jų argumentai pagrįsti ar ne), bet pats faktas, kad tik prasidėjus susirinkimui griebtas jautis už ragų, žodžiai nevynioti į vatą, o ir kalbėjusių tonas, nusiteikimas pasakė nemažai. Nespręsiu, kas vyko už uždarų durų, bet galiu spėti, kad susirinkimo dalyviai tikrai kalbomis savęs neribojo. Ir tai tik pradžia, rinkimai tik spalį, tikėtina, drabstymosi purvais netrūks. Užtat norėtųsi palinkėti, jog neprarastume sveiko proto bei kritinio mąstymo.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 54 (9165)