Anuo metu Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė ženklus, kuriuos jis darė ligoniams.
Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“
Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“
Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo.
Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“ (Jn 6, 1–12)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Vienas iš ankstyvosios krikščionių bendruomenės pamatinių elementų buvo dalijimasis: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 32).
Dievas nenorėjo, kad mūsų planetos ištekliais naudotųsi tik nedaugelis žmonių. Turime išmokti dalytis, kad galėtume drauge augti, nė vieno nepalikdami nuošalyje.
Atominio karo grėsmė ir klimato kaitos tragedija mums primena – visi esame toje pačioje valtyje. Susidūrę su tais pačiais rūpesčiais ir baimėmis, dar kartą matome, kad niekas negali išsigelbėti pats vienas – beprasmiška kitą nustumti nuo valties, į kurią sunkiasi vanduo, suoliuko.
Iš tikrųjų augsime tik augdami drauge, dalydamiesi tuo, ką turime, kaip tas berniukas, paaukojęs Jėzui penkis miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis. Ir to pakako penkiems tūkstančiams žmonių.
Bevardis berniukas, nes juo gali būti kiekvienas žmogus, galėjo pasiteisinti: ką reiškia penki kepalėliai penkiems tūkstančiams žmonių? Mažiau negu nieko, jokios prasmės juos veltui švaistyti.
Bet jis pasiūlo tai, ką turi, negalvodamas, daug tai, ar mažai. Jis panašus į vargšę našlę, į šventyklos aukų sakrynią įmetusią du pinigėlius, „visa, ką turėjo“ (Mk 12, 44).
Ir štai, dėl slėpiningos dieviškos taisyklės, kai mano duona tampa mūsų – pasidaugina. Trupučio duonos, kuria pasidalinama su visais, ima pakakti. Gal todėl „Tėve mūsų“ maldoje, kai prašome: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, nėra žodžių „mano“ ir „man“.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
