Anuo metu daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.“
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ (Jn 6, 60–63. 66–69)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Evangelija mums pateikia mokinių reakciją į Jėzaus kalbą apie „gyvybės duoną“, Kafarnaumo sinagogoje pasakytą po to, kai penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvimis pamaitino tūkstančius žmonių: „Nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66).
Matydamas tokią reakciją, Viešpats nesušvelnina savo pamokymų, bet suteikia pasirinkimo galimybę ir Dvylikai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Toks provokuojantis klausimas skirtas ne tik to meto klausytojams – jis pasiekia visų laikų tikinčiuosius ir iš kiekvieno laukia asmeninio atsako.
Dievas niekada neverčia žmogaus jį mylėti ir niekas to negali daryti Dievo vardu. Tuo labiau negalime pasitelkti į pagalbą pragaro, kaip būdo priversti mylėti Dievą. Žmogus gali neigti Dievo valią ir nužengti į pragarą, bet neužmirškime, kad pragaras buvo aplankytas Jėzaus iškart po jo mirties (1 Pt 3, 18–20; 4, 6). Vadinasi, Dievas ne tiek prašo asketinių ir moralinių pastangų ar aklo paklusnumo, kiek laukia pasitikinčio šauksmo iš pragaro, į kurį žmogus įžengė.
Tikėjimas nėra prekių mainai, tai laisvas ir visiškas žmogaus atsidavimas Dievui. Ir jei bijome prarasti tai, ką turime, Dievas mus kviečia pasilaikyti sau viską. Jis išlaisvina žmogų, kuris dar neišmoko mylėti, kviečia nebijoti, užtikrina, kad vis tiek jį mylės ir lauks tol, kol žmogus supras, kur yra jo tikroji laimė (Lk 15, 11–32).
Dievo rūpestis panaikina mūsų baimę, pašalina iš mūsų tokį religinį gyvenimą, kuris remiasi nuopelnais, tai yra atlygiu ir bausmėmis. Dievas mumyse ugdo meilę. Kas gyvena Dievo meilėje, tas nebebijo: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18).
Dievas gyvena su mumis, dalijasi mūsų egzistencija; kiekvienas gestas ir įvykis atskleidžia Dievo gyvenimą visatoje, ir šis gyvenimas su žmonėmis yra Dievo džiaugsmas (Pat 8, 31). Gebėjimas atpažinti Dievą tame, kas vyksta, yra mūsų tikėjimo į jį patvirtinimas, o Dievą galima atpažinti tik žvelgiant meilės, o ne suinteresuotumo kupinu žvilgsniu.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
