Anuo metu prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“
Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“
Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“
Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“
Jie sako: „Galime.“
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta.“
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono. (Mk 10, 35–41)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Kas yra Jėzaus šlovės sostas, kurio dešinėje ir kairėje norėtų atsisėsti Jokūbas ir Jonas? Evangelijoje tai – kryžius: meilė parodyta ant kryžiaus yra Dievo šlovė.
Tačiau, kad ir kaip būtų keista, Jėzaus kryžiaus sosto dešinėje ir kairėje matome ne Jokūbą ir Joną, bet du plėšikus: „Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės“ (Mk 15, 27).
Abu apaštalai tąkart dar nebuvo pasirengę gerti taurės ir priimti Jėzaus krikšto. O ir kiti apaštalai tam neturėjo pakankamai drąsos. Pavyzdžiui, prisiminkime Jėzaus ir Petro pokalbį:
„Simonas Petras jį paklausė: ‚Kur eini, Viešpatie?‘ Jėzus atsakė: ‚Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi.‘ Petras vėl klausė: ‚Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!‘ Jėzus atsakė: ‚Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!‘“ (Jn 13, 36–38).
Taip pat ir pirmasis po Kristaus neš kryžių ne apaštalas, bet laukuose dirbęs Simonas Kirėnietis (Mk 15, 21).
Taigi nukryžiavimo metu šalia Jėzaus apaštalų vietą užima du plėšikai, kad primintų visų laikų ir visų tautų mokiniams, kas jie iš tiesų yra: niekas kitas, tik plėšikai, kurie, kol nesupras, jog būtent tokia yra jų tapatybė, negalės atsisėsti Jėzaus dešinėje arba kairėje.
Šią tapatybę mes paveldėjome iš Adomo ir Ievos, kurie pasidavė gundytojui ir nupuolė, tai yra apiplėšė dieviškąjį paveikslą, pagal kurį buvo sukurti (Pr 1, 27).
Vadinasi, kai atsisakau bet kokios privilegijos savo teisumo darbais tapti vertas stoti priešais Tėvo veidą ir kai susivokiu, kad esu tarp tų, kurie kryžiuoja Kristų ir apiplėšia dieviškąjį paveikslą, tik tada aš įsitraukiu į jo išganymo veiklą, tampu jo šlovės dalininku.
Eduardas iš Griškabūdžio:
