Lekėčiuose „Karališkas“ šuo. Lekėčių kaime vieno žalių girių pono nuolat palaidas didžiulis šuo. Piliečiams kreipiantis reikalais į tą įstaigą jis apdrasko skrandą, perplėšia kelnes arba išgąsdina einančius į mokyklą vaikus. Keista, kad šis labai piktas šuo nepripažįsta kaip kiti kaimo šunes nei grandinės, nei antsnukio... („Suvalkietis“, 1931 10 04, p.5)
Šakiai – pavyzdys Suvalkijai. Šakių Šaulių Teatras intensyviai ruošia naują pastatymą. Šį kartą daroma labai rimtas užsimojimas. Statoma V. Mykolaičio-Putino „Žiedas ir moteris“. Repeticijos jau eina. Režisuoja š. I. Šimonytė-Zanavistanavičienė. <...> Dedama pastangų, kad ir tokioje tolimoje provincijoje kaip Šakiai, vietos šaulių pajėgomis pasiekti kiek gražesnių darbo rezultatų, išvedant provincijos teatrą iš daržinių ir kluonų ir suteikiant vietos visuomenei kiek daugiau estetiško pasigėrėjimo. („Suvalkietis“, 1933 10 01, p.1)
Gelgaudiškyje užmirštas knygnešys. Pajutijų kaime gyvena senas be kojos žmogelis Rekešius Pranas. Įsišnekėjus, štai ką jis man papasakojo: Mano tėvas Jokūbas Rekešius buvo senas knygnešys. Aš irgi sekant tėvo pėdomis pradėjau nešt knygas būdamas 9 metų ir jas pristatydavau žinomam knygnešių tėvui kun. Sidarevčiui, vėliau d-rui V. Kudirkai ir Sal. Banaičiui. Daug sykių už knygų nešimą buvau skaudžiai mušamas, plakamas ir visaip kankinamas, bet to nepaisant knygnešio amato nepamečiau ir toliau juo verčiausi. Pasienio sargyba daug kartų dėjo pastangas mane knygas benešant sučiupti, bet nepavykdavo; zemskiai per kratą knygų nerasdavo ir siuto iš piktumo. Pasienio sargybai buvo įsakyta: „kas peršaus Rekešių, tas gaus paaukštinimo laipsnį“. Vieną kartą 1900 m. nešiau knygas ties Žiurių kaimu, Slavikų valšč. Pernešęs paslėpiau gerai man žinomoj vietoj ir jau buvau beeinąs namo. Netoli namų mane pasivijo vienas pasienio sargybinis ir nei kiek neperspėjęs šovė stačiai į mane ir pataikė į dešinę koją, kurią taip sužeidė ir kraują užnuodijo, kad reikėjo daryti operaciją ir koją nupiauti. Operacija Tilžėj padaryta, 4 mėnesius ligoninėj išgulėjau, liga ir gydymas man kainavo 200 rublių. Rusų valdžia davė parėdymą mane iškelti iš Kidulių valšč., kur turėjau 30 margų žemės į Gelgaudiškio valsčių, trys mylios atstumo nuo rubežiaus, kur reikėjo iš naujo įsikurti ir sunkiai vargti. 1930 m. aš, panašiai kaip ir kiti knygnešiai, padaviau prašymą su dokumentais pensijai gauti, 2 kartus lankiausi Kaune. Pažadas patenkinti pažadą 4 metai neišsipildo. („Suvalkietis“, 1934 09 30, p.3)
Žvirgždaičiuose neįsėti rugiai. Dėl gausaus šį rudenį lietaus į dirvas negalima įeiti. Dideli arimų plotai vandens apsemti ir nėra jokios vilties, jog bus galima įsėti žiemkenčius. Taip pat daug kur apipuvę bulvės, o vietomis nebus galima nė kasti. („Suvalkietis“, 1935 10 06, p.6)
Tautininkų darbo finalas Šakiuose. Įvyko pirmas poatostoginis LTS Šakių apylinkės narių susirinkimas, kuriame buvo paskaita apie „Liaudies frontus“, aptartas žiemos sezono veikimo planas ir perrinkta valdyba. Paskaitą apie „Liaudies frontus“ svetur ir pas mus laikė apyl. p-kas mokesčių insp. A. Čapalikas. Apskr. v-kas Namikas kalbėjo apie tautininkų uždavinius tautai ir valstybei. Žiemos sezono darbo plane numatyta tęsti pereitą pavasarį pradėtas, įvairiais klausimais paskaitas, daryti viešus pranešimus visuomenei mieste ir seniūnijose, aktingai prisidėti prie tautiškos spaudos platinimo. Į naują apskrities valdyba išrinkti: Br. Babušis ir Sprindys. („Suvalkietis“, 1936 10 03, p.5)
Eduardas iš Griškabūdžio:
