„Entropija“ – neįprastas parodos pavadinimas ir nerealūs paveikslai

entropijaAsta GVILDIENĖ
 
Gegužės 2 dieną Zanavykų muziejuje pirmą kartą mūsų krašte atidaryta jau 26 – erius metus Amerikoje gyvenančios lietuvės menininkės Loretos Abucaitės - Hornall unikalia technika atliktų arti 30 darbų paroda kiek neįprastu pavadinimu „Entropija“, pristatymo metu pritraukusi net apie 70 rajono gyventojų.
 
Nuotr. Amerikoje gyvenanti lietuvė menininkė atrado savitą ir unikalią kūrybos techniką, leidžiančią į pasaulį pažvelgti per jo nykimo procesus, apnuoginančius iki esaties.
 
Savo parodos pavadinimui pasirinkusi fizikinį – filosofinį terminą „entropija“, lietuvė menininkė tarsi nuteikia rimtam moksliniam tyrinėjimui. Irimas, nykimas, apnuoginantis iki esaties, padeda naujai pažvelgti į šiandien čia ir pasaulyje aštriai atsiveriančius klausimus – vartotojiškumo didėjimą, gamtos naikinimą, kultūros, papročių nykimą, savosios tapatybės praradimą.

Fotografijos, grafikos ir iliustravimo pagalba, nykstančių sienų paviršiuose menininkė kuria ir kalba apie mūsų civilizacijos irimo procesus. Ji - tarsi mokslo tyrėjas savo darbuose stengiasi pažvelgti kuo giliau vidun, suprasti, kas iš tikrųjų slypi po mūsų akiai įprastais vaizdais.

„Viskas, ką sukuria žmogus ir gamta po truputį yra, - pristatydama savo parodą kalbėjo L. Abucaitė - Hornall. – Entropija - tai metafora ir kultūrinei, ir tradicijų išraiškai, kuri po kurio laiko išnyksta. Atsiveria nauji paviršiai, kitos spalvos, kitas šimtmetis.“ Tai įrodo jos darbai - yrantis Dovydo veidas, žlugusi kažkada galingiausia vadinta Romos imperija, nykstančios lietuvių liaudies rūbų tradicijos, kažkokia paslaptis, kurios dienos pabaigoje visiškai nebelieka... Pasak parodos autorės, kas anksčiau buvo įprasta, šiandien to jau nėra. Likęs tik nostalgiškas prisiminimas, kad kažkada mes tokie buvome.

Kaip prisipažino pati menininkė, išskirtinę vietą jos gyvenime užima vienas paprasčiausių  kūrinių - „Meilės pabaiga“. Tai - du veidai. Vyro veidas viršutiniame paveikslo sluoksnyje atsiveria lyg šešėlis, už kurio, atsilupus sienai, išryškėja moters veido siluetas. „Filosofija tokia, kad mes nesame ant vienos plokštumos ir viename lygmenyje. Taip jau yra gyvenime. Moteris egzistuoja savo plotmėje, vyras – savo“, - atviravo kūrėja.

Gimusi Kaune, L. Abucaitė – Hornall menininkės kelią pradėjo Lietuvoje, kaip porceliano dailininkė. Čia dirbo aštuonerius metus, kol išvyko į JAV, kur taikomąją dailę iškeitė į vaizduojamąją. Surengusi tris  personalines parodas, nutarė studijuoti grafinį dizainą. Prieš kelerius metus JAV pelniusi „Metų iliustracijos“ apdovanojimą kūrybinga moteris šįkart atranda naujas vaizduojamojo meno formas jungdama fotografiją, grafiką ir iliustravimą. Dabar pagrindiniai jos darbo įrankiai - fotoaparatas ir kompiuteris.

Pastaruoju metu savo sodyboje gyvenanti L. Abucaitė – Hornall nesijaučia vieniša. Vienatvė padeda nusiraminti. Ji mėgsta gamtą, ilgus pasivaikščiojimus po mišką ar vandenyno pakrante ir dekoratyvinės sodininkystės darbus. Menininkė su didele aistra gražina savo namų aplinką. Grįžusi į Lietuvą ji  pasineria į kitokį gyvenimą – susitikinėja su draugais, daug bendrauja, lankosi įvairiuose koncertuose ir operose.

 „Entropija“ – tai jau ketvirtoji personalinė L.Abucaitės – Hornall paroda, kurios eksponatai kiek neįprasti mūsų akiai, nes atlikti pačios menininkės atrasta unikalia technika. Vilniaus „Arkos“ galerijoje ji pritraukė ypač  gausius lankytojų srautus. Vien į atidarymą čia atvyko daugiau nei 200 jos meno gerbėjų. Nuo 2003 metų L. Abucaitė - Hornall surengė dar tris savo kūrybos pristatymus -  „Įnoringas menas“, „Skylė sienoj“ ir „Žaidimai su senaisiais meistrais“.  

Zanavykų muziejuje paroda „Entrofija“ bus eksponuojama iki birželio 4 dienos, tad dar turite laiko ir galimybę ją pamatyti.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Didėjanti imigracija Lietuvai nauda ar iššūkis?

klausimelis 06 02Ramūnas iš Šakių:

Matau ir naudą, ir iššūkį, o surasti tą aukso viduriuką nėra lengva. Kaip darbdavys vertinu teigiamai. Verslui reikia dirbančių, nesutinku su tais, kurie verkia, kad atvykėliai atima darbus – nebent iš tinginio. Kaip pilietis, manau, kad masinės imigracijos reikėtų vengti. Čia jau prasideda iššūkiai. Daug priklauso nuo tautybės, mentaliteto, tikėjimo. Pavyzdžiui, ukrainiečiai bėga nuo karo, čia kita situacija. O dėl kitų...Nežinau, kaip suderinti kvotas ir kur nubrėžti ribą...

klausimelis 06 02 2

Paulius iš Lukšių:

Man asmeniškai nelabai patinka – matau čia daugiau iššūkių nei naudos. Aišku, kaip darbdaviui ar ūkininkui pigi darbo jėga lyg ir tiktų, bet kaip piliečiui, galvojant apie savo vaikų ateitį, nesinorėtų, kad jie čia leistų šaknis. Atvykstantys dėl darbo neleidžia vietiniams pasikelti algų ar sąlygų. Matosi ir Europoje kas darosi – pavyzdžiai neįkvepiantys. Nepatinka, kad jie nesimoko kalbos. Manau, kad imigrantų kvotas reiktų ne didinti, o mažinti. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3