Stanislava Būdienė nebūtų pagalvojusi, kad seni nuotraukų albumai kažkada ne tik primins praeitį, bet ir padės atsekti giminystės ryšį, nusidriekusį net iki Škotijos.

 

 

Kai profesorius su žmona peržengė Kudirkos Naumiestyje gyvenančios Stanislavos Būdienės namų slenkstį dar nebuvo galutinai aišku, ar giminystė tikrai pasitvirtins. Nepaisant to, svečiams buvo surengtas puikus priėmimas: moterys atvykusius užsieniečius ir juos lydinčius asmenis pasitiko kieme, surengė jiems šaunias vaišes.

„Bet visų pirma mes susėdome ir ant stalo sudėjome savo nuotraukas, kad išsiaiškintume, ar ta giminystė yra. Ir anksčiau škotai buvo susitikę su žmonėmis, kurie galėtų būti jų giminės, tačiau paaiškėdavo, jog vis dėlto giminystės ryšio tarp jų nėra. Visos abejonės išsiskaldė, kai atradome, jog nuotraukose užfiksuoti tie patys asmenys“,- pasakojo Rasa Būdaitė – tikra profesoriaus žmonos Hildos Budas antros eilės pusseserė. Jas sieja bendri proseneliai, kurių vaikai – broliai Viktoras ir Juozas – yra moterų seneliai. Pasirodo, būdami toli vienas nuo kito jie bendravo, o sunkiais pokario laikais Juozas iš JAV yra atsiuntęs broliui ir nemažą siuntinį.

„Buvo labai įdomu. Buvo keista, žiūrėjome, stebėjome, kaip jie atrodo, ieškojome panašumų veido bruožuose, radome, kad panašios nosys, akys, eisena“,- pasakojo Rasa. Tiesa, giminaičių bendravimui trukdė kalbos barjeras, į pagalbą atėjo ir susikalbėti padėjo Rasos dukra Giedrė bei svečius lydėjusi moteris.

Prieš metus džiaugsmingai susipažinę giminės šiandien beveik nebendrauja, daugiau per socialinius tinklus susisiekia pati jauniausia karta, vyresniesiems trukdo kalbos barjeras. „Tačiau mes laukiame jų vėl atvykstant į Lietuvą, atvykti į Škotiją naujieji giminaičiai kvietė ir mus. Manau, kad bendravimas nenutruks“,- kalbėjo R. Būdaitė.

Būdų giminės atstovai  plačiai pasklidę pasaulyje – jų yra ir Kanadoje, ir Australijoje, ir Škotijoje, ir Prancūzijoje, ir Rusijoje. Užsieniečiai svečiai nestebina šių namų šeimininkių – atvyksta ne tik giminaičiai iš svetur, bet ir protėvių draugai, kuriuos visus jie maloniai priima ir bendrauja.

 

A. Žilinskas neslėpė, jog užduotis surasti giminaičius pagal skurdžius duomenis jam pasirodė ne iš lengvųjų. „Su tiek informacijos, tai tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Reikėjo kažkokios nuorodos, bent kapo. Aš kreipiausi į Vilkupių bendruomenės centro pirmininką, iš kurio sužinojau, kad vienas Būda gyvena Kudirkos Naumiestyje. Kapinių sargai naršė kapines Alvite ir čia, kol galiausiai į šį miestelį mane galutinai ir atvedė paieškos“,- pasakojo A. Žilinskas. Nors Būdų gyvena ir Vilkaviškyje, ieškotojui jie pasirodė netinkami. Vyriškis džiaugėsi, kad pavyko padėti susitikti giminėms ir teigė, jog tokie dalykai yra visuomet jaudinantys.

Tuo tarpu įdomiausia šioje istorijoje yra tai, jog giminaičiams vieniems kitus pavyko surasti per didžiausią atsitiktinumą – pasirodo, ir tie profesoriaus nurodyti skurdūs duomenys apie gyvenamąją vietą buvo klaidingi: Vilkupių kaime Būdos... niekuomet negyveno. Proseneliai, iš kurių išsišakojo ši giminė, kurį laiką gyveno Varpučių kaime (jis yra keletą kilometrų nutolęs nuo Vilkupių), tačiau ir iš jų išsikėlė, kai vaikai buvo sulaukę vos kelerių metų.

 

A. Žilinskas ieškodamas giminių ir gimtųjų vietų jau turi nemažai patirties, jo pagalbos yra prašę Kanados, Australijos, Prancūzijos ir kitų šalių gyventojai. Žmonės vyriškį susiranda per tarptautinę internetinę svetainę. „Dažniausiai į mane kreipiasi garbaus amžiaus sulaukę žydai, pasitaiko lenkų. Lietuviai savo šaknų ieško rečiau. Žydai prie savo arba tėvų gimtųjų vietų meldžiasi, fotografuojasi, jiems tai yra be galo svarbu“,- pasakojo A. Žilinskas.

Pusiau juokais, pusiau rimtai jis teigė, kad šiai veiklai atsidės išėjęs į pensiją. „Paklausa tikrai yra. Dabar ant mano darbo stalo guli dešimt istorijų, kurias reikia padėti išaiškinti“,- pasakojo A. Žilinskas, dažniausiai dirbantis iš idėjos. Kartais už padarytą darbą užsieniečiai jam atsidėkoja pinigais, tiesa, yra ir tokių, kurie mano, jog už šias laiko ir netgi finansinių išteklių reikalaujančias pastangas dėl svetimos giminės istorijos pakanka ir nuoširdaus padėkos žodžio. Paklaustas, kaip už pastangas atsidėkojo Škotijos profesorius, A. Žilinskas šyptelėjo: „Didžiausia dovana – susitikusių artimųjų džiaugsmas.“