-Tai antroji mano personalinė paroda. Pirmoji įvyko, kai mokiausi 8 klasėje. Tačiau ši man tapo pirmąja dėl rimtesnio konteksto ir mano pačios požiūrio į darbus bei savo veiklą.

 

-Būdama 14 metų pradėjau domėtis fotografija ir pati fotografuoti. Kadangi visą laiką domėjausi menu ir buvau nuo jo neatsiejama, norėjau pasirinkti meno sritį, kurią būtų miela studijuoti. Taip nuo 14 metų fotografija ir buvo mano siekiamybė, nesiblaškiau po kitas kryptis. Galima pasakyti labai banaliai, kad ne aš fotografiją, o ji mane pasirinko, kadangi ji mano gyvenime atsirado tikrai netikėtai ir spontaniškai, bet pasiliko ilgam.

 

-Kol kas mano kūryba glaudžiai susijusi su mano šeimos ir giminės praeitimi. Tai tema, kuria miela domėtis, sužinoti, gilintis ir atrasti. Kaip atrodys darbas, priklauso nuo temos subtilumų ir ko ji pati iš savęs reikalauja, taip pat kaip ir technika. Lengviausias kelias yra skaitmena, tačiau ir su ja galima atlikti įdomių ir netradicinių žingsnių. Žavu dirbti su analogine fotografija, mieliau renkuosi juostinį fotoaparatą.

 

-Kartais idėjos tiesiog šauna į galvą, bet dažnai reikia jų gerai paieškoti. Man patinka knaisiotis po senus daiktus, senus užrašus, ieškoti to, kas ne visada pastebima, kaupti informaciją. Tada pradeda dirbti galva ir vaizduotė. Tiesą pasakius, aš turiu savo temas, su kuriomis noriu dirbti, tačiau ne visada išeina, kartais jas reikia atidėti ir palaukti, imtis kažko naujo.

 

-Greičiau tai fotografai, kurių kūryba mane žavi ir įstringa galvoje. Visada norisi paminėti Sally Mann arba Henri Cartier Bresson, Hiroshi Sugimoto, Bernd ir Hilla Becher, Antaną Sutkų ir daugelį kitų, kuriuos galima vardinti ir vardinti.

 

-Esu sentimentalus žmogus ir mane domina tai kas praėjo, galbūt labiau domina tai, kas buvo dar iki manęs. Atrodo, kad jaučiu tam nostalgiją. Atrodo, kad pasisemiu energijos vaikščiodama po apgriuvusius pastatus, apleistas sodybas, įdomu vartyti senas nuotraukas, stebėti man nepažįstamus žmones ir visa tai nagrinėti, atrasti savų dalykų ir iš to kažką išpešti. Specialiai nesistengiu rinktis tokių temų, tiesiog taip gaunasi. Manau man išeina su tuo dirbti, o svarbiausiai tai teikia malonumą.

 

-Palėpėje radau dėžę su laidotuvių nuotraukomis. Pradėjau jas kaupti į vieną vietą ir žiūrinėti. Tada man atrodė, koks paradoksas - nuotraukos skirtos tam, kad į jas galėtum žiūrėti, tačiau šios nuotraukos, atrodo, pasmerktos tūnoti palėpėje niekieno nežiūrimos. Tuomet pastebėjau, kad žmonės lyg ir pozuojantys fotografui nežiūri į objektyvą, tos nuleistos akys ir tie šalti žvilgsniai, nulydintys mirusįjį mane sudomino. Įamžintas nuotraukoje vaizdas, kuriame žvilgsniai palydi žmogų į amžinąjį atilsį, žvilgsniai, kurie nežiūri į mane, kaip stebėtoją, tačiau pritraukia manąjį. Tokie pastebėjimai domina ir verčia susimąstyti, iš tokių pastebėjimų ir susikuria kūrybinis laukas.

 

-Neilgai. Buvau jau seniai pasirinkus kryptį, tereikėjo nesiblaškyti ir judėti jos link.

 

-Mane žavi daugelis dalykų. Aš mėgstu grafiką, mėgstu tapyti, tik šiuo metu esu tai apleidus, patinka rašyti, skaityti. Mane žavi saulė po lietaus, žavi paprasti ir netikėti dalykai.