„Tai tas pats, kas karpinys, tik šiek tiek kitaip,– apie darbų atlikimo techniką šmaikštavo V. Trakimavičius. – Visi darbai pjaustyti rankomis – jokių frezų, lazerių ir kitos technikos nenaudoju. Kai dirbi rankiniu būdu, kartais linija truputį nukrypsta, tai man labai patinka, nes kiekvienas rankos suvirpėjimas, linijos kryptelėjimas yra ta gyvybė, kuri daro kūrinį unikalų, nepakartojamą ir netiražuojamą.“
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Dizaino katedros vedėjas, profesorius V. Trakimavičius teigė, jog apie savo darbus kalbėti sunkiausia. „Jie patys ateina... Iš kur ateina? Yra toks keistas atsakymas – žodis „nežinau“. Dėstau Dailės akademijoje, daug laiko dirbau pramoninės grafikos srityje. Ateini į parduotuvę, vaistinę, visur matai savo darbus... Panorėjau kažko kitokio, kažko savo ir... pasiryžau. Darbai arba priimtini, patinka žmonėms, arba ne. Dirbčiau vis tiek, nesvarbu, pripažintų mane, ar ne... Kodėl angelai? Vienoje knygoje radau angelą ir pagalvojau, kad noriu vystyti tą temą. Pažadėjau sūnui, kad mano angelų kolekcija išsiplėtos iki 100. Noriu sukurti visų Europos Sąjungos sostinių angelus“,- kalbėjo V. Trakimavičius, kurio vienas angelas nukeliavo pas karalienę net į Indiją.
Menininkas teigė, kad dirbdamas pailsi po ilgų pedagoginio darbo valandų, biurokratinių reikalų. „Aišku, dėl to truputį kenčia šeimynykščiai. Nelengva ištekėti už menininko, gerai, kad mano žmona pati menininkė, tai supranta. Labai noriu jai padėkoti“, – kalbėjo V. Trakimavičius. Jis padėkos žodžių negailėjo ir Zyplių dvaro kolektyvui: „Dėkoju Lukšių seniūnui Vidui Cikanai – žmogui, kuris 30 metų atidavė Zyplių dvarui, prikėlė antram gyvenimui tai, kas jau buvo pasmerkta pradingti užmarštin. Taip pat dėkoju visiems, kurie rūpinasi dvaru.“
Sima Kazarian