Praėjusį šeštadienį „Varpo“ mokykloje vyko triguba šventė. Jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Pynė“ minėjo kūrybinės veiklos 20-metį, o kolektyvo vadovė Vitalija Venienė šventė 30-metį, kaip sukasi liaudiško šokio verpetuose, bei asmeninę sukaktį.

„Kai kūnas nevalingai pradeda šokti, suskambus liaudies muzikai... Kai patempti pirštų galiukai neleidžia pamiršti tiesios nugaros... Kai užvilktas tautinis rūbas įpareigoja ugdyti pilietiškumą... Kai ištartas Vitalijos vardas priverčia jausti dėkingumą... Kai kūnu bėgioja šiurpuliukai vien nuo šokio iliuzijos... Tu supranti: „Pynė“ – dalis tavo istorijos!“

 Tokie I kartos „Pynės“ kolektyvo šokėjos Malvinos Dailidienės žodžiai apibūdina visų kolektyvo kartų šokėjų jausmus. Susijaudinusi, su džiaugsmo ašaromis akyse tądien buvo ne tik vadovė V. Venienė, bet ir kolektyvo nariai bei jų tėvai, susirinkę į šventinį koncertą. Toks renginys parodo, koks brangus yra tautinis šokis jį šokantiems žmonėms.

Pirmuosius „Pynės“ istorijos puslapius galime versti nuo 1983 m., kai V. Venienė atvyko dirbti į tuometinę Zigmo Angariečio mokyklą. Vieno pasitarimo metu direktoriaus pavaduotoja Ona Valaitienė prieštarauti neleidžiančiu tonu pasakė, kad V. Venienė – jauna, imli, nauja mokytoja – turi vadovauti spaliukų šokių rateliui.

Su ašaromis akyse tada V. Venienė įrodinėjo pavaduotojai nemokanti skaityti šokių brėžinių. Tačiau ši nesileido į kalbas. Nuo tada dešimt metų V. Venienė mokėsi pati, mokė kitus, dirbo bei ugdė savo įgūdžius. Galų gale, praėjus dešimtmečiui, moteris pasiryžo suburti savo šokių kolektyvą – „Pynę“. Šiuo metu kolektyvas vienija 60 narių – trys grupės šokėjų: jaunimo, jaunuolių ir jaunučių.

 Koncerto metu scenoje pasirodė dabartiniai ir buvusieji „Pynės“ kolektyvo nariai. Beje, yra ir tokių, kurie vis dar savo gyvenimą sieja su šokiu. Tarp jų ir šiuolaikinio šokio kryptį pasirinkęs šokio pedagogas Paulius Leita.

Tiesa, kaip pasakojo kolektyvo vadovė, visko „Pynės“ gyvavimo laikotarpyje būta – ir džiaugsmo šypsenų, ir nuovargio ašarų, ir juoko, deja, ir liūdesio. Nepaisant visų gyvenimo vingių, kolektyvą jungia stipri šokio dvasia, kuri moko šokėjus nepasiduoti, tobulėti, vieni kitus palaikyti.

Ir dabar V. Venienė, kalbėdama apie praeitį, pasakojo, jog tik pradėjusi dirbti labai daug mokėsi, patirties, žinių sėmėsi iš kitų vadovų ir kolektyvų.

„Aš esu žmogus praktikas. Be choreografinio išsilavinimo, bet turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad geriausiai viskas ir laikosi ant praktikų pečių. Teoretikų turime taip pat labai daug, ir gerai, nors kartais jie nesugeba suvaldyti vaikų“, – kalbėjo kolektyvo vadovė.

Vadovė neslėpė, jog yra perfekcionistė, maksimalių rezultatų siekia ne tik iš savęs, bet ir iš savo kolektyvo narių. Tiesa, jie tai puikiai žino. Tačiau ant vadovės šiukštu nepyksta ir supranta, jog viskas dėl bendro tikslo. Beje, V. Venienė prasitarė, kad dažniau jos šokėjus pagiria kiti nei ji pati. Tačiau vadovė sako, jog ne be reikalo taip elgiasi: kai ji pagiria, vaikai supranta šio žodžio svarbą bei reikšmę.

„Kita vertus, aš siekiu, kad vaikai šokį išreikštų savo širdimis, kad jie patys pajustų teigiamas emocijas. Juk mes ir vadovaujamės credo: „Šoku ne tik kojomis, bet ir širdimi. Šoku šypsena ir savo vidumi“, – mintimis dalijosi V. Venienė.

Vadovės pasiteiravus apie beprotiškai greitai praskriejusius 20 metų, daug tai ar mažai, ši atsidususi tarstelėjo – „Daug“. Prisiminusi pirmuosius „Pynės“ žingsnius, sakė, kad jie buvo gana sunkūs. Tačiau įdėtą triūsą atperka akimirkos, kai žiūrovai ploja atsistoję, o kolektyvo nariai įgauna neišdildomos patirties.

Ką V. Venienė laiko „Pynės“ didžiausiu pasiekimu? Ne apdovanojimai ir ne laimėjimai yra svarbiausi. Didžiausias turtas – visų žmonių, kurie kolektyvą stebi, mato įvertinimas, – šilti atsiliepimai, geras žodis. O svarbiausia – jos vadovaujamo kolektyvo narių šypsenos, meilė  šokiui.

Šeštadienis „Pynei“ tapo nepaprasta diena: tiek padėkos žodžių, šypsenų ne kiekvieną dieną išgirsi ir pamatysi. Kolektyvą ir jo vadovę sveikino „Varpo“ mokyklos, rajono valdžios atstovai, šokančiųjų vaikų tėvai, Seimo nariai ir visi kiti, gražų žodį panorę pasakyti.