Įsibėgėjus gavėniai, pamažu pavasarėjant, kalbiname dvasininką, buvusį kraštietį dr. Virginijų Grigutį, šiuo metu kunigaujantį Vokietijoje ir teigiantį, kad ryšys su Zanavykija išliko stiprus.

Dievas vedė per žmones

Virginijus Grigutis baigė Liepalotų pagrindinę mokyklą (Lukšių sen.), būdamas 16 metų išvažiavo studijuoti į Kauną. Čia baigė maisto pramonės aukštesniąją mokyklą, įgijo brandos atestatą ir įstojo į Kauno technologijos universitetą (KTU). Pašnekovas pripažino, kad dar besimokydamas mokykloje svajojo apie mokytojo profesiją, o studijuodamas minčių apie kunigystę dar neturėjo. Jis pasakojo, kad viskas pasikeitė vieną vasaros popietę po pokalbio su artimu žmogumi – močiute. Jis iš esmės pergalvojo savo pasirinkimą: atsisakė dar net nepradėtų studijų KTU ir pridavė dokumentus į Kauno kunigų seminariją.

„Tada dar slėpiau tokį savo pasirinkimą, apie jį žinojo tik močiutė, o kitiems šeimyniškiams pasipasakojau tik tada, kai jau buvau priimtas į seminariją. Manau, kad tai buvo ilgai širdyje brandintas pašaukimas, į kurį mane nuolatos kvietė ir kuriam kalbino Dievas per mano brangiausius žmones“, – pasakojo kunigas V. Grigutis.

Pašaukimo daigai

Pašnekovas prisiminė vieną atvejį, kai dar sovietmečiu į jų namus buvo atvykę žurnalistai ir šiems paklausus, kuo Virginijus norėtų tapti užaugęs, jis nieko negalvodamas išpyškino, jog nori būti kunigu. Anot Virginijaus, tąkart visi smagiai nusijuokė iš tokio jo atviro atsakymo, bet laikraštyje išspausdino: „Jauniausias sūnus užaugęs žada būti kunigu.“ Vėliau šis vaikiškai suvoktas pašaukimas brendo jaunuolio širdyje.

„Močiutė, mama, Lukšių parapijos kunigai – kun. Leonas Kunevičius, kuris paruošė pirmajai Išpažinčiai ir Komunijai, kun. Gvidonas Pušinaitis, su kuriuo aptariau savo norą būti kunigu ir kuris vėliau palydėjo studijose, kun. Juozas Gražulis, sustiprinęs pašaukimą mano pirmoje tarnystės vietoje Alytuje, studijų artimas bičiulis kun. Tomas, vėliau Romoje kun. Artūras... Mintyse sukasi dar daug kitų vardų ir veidų, kuriuos nuolat maldose prisimenu ir dėkoju Dievui, kad juos sutikau“, – sakė dvasininkas V. Grigutis.

Kelias į daktaratą

Filosofinės krypties studijas pradėjęs tuometinėje Kauno diecezinėje seminarijoje, baigė jau atkurtą Katalikų teologijos fakultetą. Po studijų Alytaus Šv. Kazimiero parapijoje darbavosi diakonu, dėstė tikybą, filosofiją ir lotynų kalbą. Alytuje teko pabūti gana trumpai – 1999m. kovo 21 d. V. Grigutis buvo pašventintas kunigu ir vyskupo Juozapo Žemaičio buvo išsiųstas į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje studijuoti Biblinę teologiją. Studijos truko trejus metus. 2013 m. V. Grigutis tame pačiame universitete apgynė disertaciją tema „Liaudiškasis pamaldumas Lietuvoje: tradicija, kontekstas, atnaujinimas“. Dvasininkas patikslino, kad darbas yra publikuotas italų kalba, jis viliasi jį padaryti prieinamą ir lietuviams, todėl radęs laiko šia tema planuoja parašyti keletą straipsnių.

Rūpinasi sielovada

Šiuo metu kunigas dr. V. Grigutis yra paskirtas tarnauti vokiškoje Lamperthaimo parapijoje ir kartu rūpintis Vasario 16-osios gimnazijos bei lietuvių sielovada šiame regione. Lygindamas vokiškos sielovados ypatumus su lietuviškosios, dvasininkas kalbėjo: „Čia daug dėmesio ir laiko skiriama asmeniniams pokalbiams ir susitikimams su tikinčiaisiais. Pavyzdžiui, susitarus dėl Krikštynų, Santuokos ar  laidotuvių, kunigas pirmiausia vyksta į šeimą pokalbiui, kurio metu susipažįsta su žmonėmis, įsiklauso į jų norus, aptariamos liturginio šventimo detalės. Asmeniškas ryšys ir įsiklausymas į žmones yra be galo svarbūs.“

Kunigas dr. V. Grigutis pripažino, kad pati pradžia Vokietijoje nebuvo lengva – reikėjo iš pagrindų prisiminti vokiečių kalbos žinias ir vėliau kiek galima geriau įsigilinti į vietos krašto kultūrinius ir religinius savitumus.

„Čia, kaip ir Lietuvoje, žmonės yra santūrūs, pradžioje tave stebi, bet po to atsiranda graži bendrystė“, – sakė dvasininkas.

Pokalbio pabaigoje pašnekovas pripažino, kad Lietuva yra ir bus šalis, kur norėsis grįžti: „Gyvenime visada mėgstu naujus iššūkius ir išbandymus, kartą esu sau sakęs: kad ir kiek man būtų mielas itališkas gyvenimo būdas (ar šiandien vokiškas), visada širdžiai išliks artima lietuviška savastis ir būtis.“

Kelias į šv. Velykų šventę

Prasidėjus gavėniai, dvasininkas V. Grigutis kviečia ypatingai išgyventi Dievo artumą, jo maloningumą bei gailestingumą.

„Labai dažnai mes, katalikai, suvokiame gavėnią kaip išimtinai atsisakymų, apribojimų ar draudimų metą, pamiršdami, jog gavėnioje turime visų pirma atsigręžti į Dievą ir leisti jam veikti, siekti nuveikti kažką gero, prasmingo ir pozityvaus, skirti daugiau laiko maldai ir Dievo Žodžio skaitymui. O gal paprasčiausiai prisiminkime seniai matytus giminaičius ar bičiulius, paaukokime vieną kitą eurą, kad ir iš mažos pensijos, labdarai... Dievas džiaugiasi kiekvienu gal iš pažiūros mažu ar nereikšmingu gestu“, – kalbėjo kunigas dr. V. Grigutis ir palinkėjo skaitytojams džiugių šv. Velykų, džiaugsmo, šypsenos, kuri kyla iš širdies gelmių, iš išgyventos bendrystės su Dievu.