Birželio 14-ąją Lietuvoje jau 76-ąjį kartą paminėta Gedulo ir vilties diena, skirta vieniems tragiškiausių Lietuvos istorijos įvykių – masiniams trėmimams į Sovietų Sąjungos šiaurę.

 

Okupacijos aukoms atminti ir pagerbti praėjusį trečiadienį Šakiuose ir rajono seniūnijose vykę renginiai prasidėjo aukojamomis šv. Mišiomis miestelių bažnyčiose, surengti iškilmingi minėjimai, masinių trėmimų aukų pagerbimo ceremonijos.

Birželio 14-ąją šakiečiai susivienijo kartu su visos Lietuvos žmonėmis ir prisijungė prie skaudžios tautos istorijos atminties išsaugojimo – visi trumpam atsitraukė nuo savo įprastų darbų ir per patį vidurdienį savo tautiečius tremtinius pagerbė Visuotine tylos minute. Kartu tai buvo proga visiems pasidžiaugti ir didžiuotis tuo, jog šiandien jau gyvename laisvoje ir nepriklausomoje demokratinėje šalyje.

Šakiečiai birželio 14-ąją buvo pakviesti į Zanavykų muziejų, kur surengta Atminties valanda, skirta Gedulo ir vilties dienai paminėti. Edukacinės popietės metu demonstruotas režisieriaus Romualdo Kaminsko 2001 m. sukurtas dokumentinis filmas „Birželio ledas“. Šiame trisdešimties minučių trukmės filme pasakojama apie fizinį ir dvasinį lietuvių tautos naikinimą sovietų okupacijos metais bei pirmuosius 1941m. birželio trėmimus prie Laptevų jūros.

Po filmo peržiūros popietės dalyviai dalijosi savo mintimis apie Lietuvos tautos skaudžius istorijos puslapius. Vieniems, atsidūrusiems sovietinio genocido sūkuryje, likimas skyrė sunkius tremties išbandymus, kiti apie patirtas artimųjų kančias žino iš senelių, tėvų ir artimųjų pasakojimų.

 „Mane labiausiai sužavėjo tremtyje gyvenusių žmonių ištvermė ir jų gyvenimo būdas. Mes daug ko galėtume iš jų pasimokyti. Mano teta taip ir liko gyventi Altajuje, mirė sulaukusi 91 m., ten ir palaidota“, – kalbėjo šakietis Romas Kupstaitis, kartu su žmona ir dviem sūnumis prieš kelerius metus lankęsis Altajaus krašte ir praėjęs savo artimųjų tremties keliais.

Kaip ir kasmet, minėdami Gedulo ir vilties dieną, šakiečiai, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai žemai nulenkė galvas prie tremtinių memorialo Šakių kapinėse ir tylos minute pagerbė sovietinio genocido aukas.

Poetų eiles, kuriose liejosi skausmas, apmąstymai, artimųjų netektis, skaitė Zanavykų teatro aktoriai, o folkloro ansamblio „Šakija“ atliekamas dainas nedrąsiai dainavo ir visi susirinkusieji.

Laikinai rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas einanti Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Jūratė Šneideraitienė kreipėsi į šakiečius, neabejingus savo valstybės ir tautos istorijai.

„Kreipiuosi į visus, kurie pagerbs praeityje nuo represinių rėžimų nukentėjusiųjų artimųjų atminimą. Visus, prisiminsiančius kadaise patirtas kančias. Tremtyje buvusiųjų tikslas ir pareiga – perduoti tą istoriją, kurią jie išgyveno, kurių dalyviai buvo. Savo vaikams, anūkams, ateinančioms kartoms. Kad jie žinotų, kaip buvo elgiamasi su tauta. Šalia žodžio gedulas yra žodis viltis. Tad viltis gali tapti tuo tiltu, kuris jungia praeitį ir ateitį“, – kalbėjo J. Šneideraitienė.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Šakių skyriaus narys Arvydas Pyragas priminė, kad prabėgo 76-eri metai, kai 1941 m., per pirmuosius masinius trėmimus, iš Lietuvos į tolimiausius Sibiro pakraščius buvo ištremta apie 17,5 tūkst. Lietuvos gyventojų.

„Tremtiniai, sugrįžę į gimtinę ar nesugrįžę, pašaukti išeina amžinojo poilsio. Tai dėsninga kaita. Palieka tik skauduliai, slogūs prisiminimai. Tie nešilčiausi prisiminimai išplaukia nuo amžino įšalo žemės prie Laptevų jūros, Altajaus, Tomsko, Kazachstano ir daugelio kitų vietovių, kur buvo ištremti ir likimo valiai palikti lietuviai. Viltis ir tikėjimas, ilgesys ir laukimas davė savo vaisių. Mes atkovojome ir atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę“, – tylos minute aukas pagerbti paprašęs kalbėjo A. Pyragas.

Šakių evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas, išsakydamas savo mintis, kalbėjo, kad labai sunku rinkti žodžius bei kalbėti apie Birželio 14-ąją.

„Man neteko išgyventi to, ką teko išgyventi čia esantiems. Man, kaip kunigui, tik teko girdėti ne vieną pasakojimą iš mano parapijų žmonių, kurie nuėjo tą skaudų tremties kelią. Tai, ką teko išgirsti, – nusakyti žodžiais itin sunku. Klausantis jų girdi, kaip kalba širdis, kaip kalba ir bando pasakyti tai, kas yra nepasakoma jokiais žodžiais“, – kalbėjo kunigas V. Kelertas.

„Draugo“ inf.